tyrinëjimai
Þargonas – bendrinës kalbos prieðas, draugas, brolis?...
V
ienas ið svarbiausiø þodynø uþdaviniø – pateikti tikrà ir kuo iðsamesná kalbos vaizdà, uþraðyti tikrus kalbos faktus, kad paskui juos bûtø galima tirti, tais tyrimais remiantis kreipti kalbos raidà norima linkme (jei tai ið viso ámanoma), padëti visuomenei pritaikyti ðá svarbiausià visuomeninës bûties áranká savoms reikmëms... Tad ar iðleisti ir dabar leidþiami lietuviø kalbos þodynai tinkamai atlieka savo priedermæ?!
Þargonas iðjudina ir pagyvina bendrinæ ðnekamàjà kalbà Nepaisant to, kad vienoká ar kitoká þargonà vartoja, yra vartojæ ar bent pasyviai moka didelë dalis mûsø visuomenës, lig ðiol þargonybës, bent oficialiai, vertinamos neigiamai, nuo þargono stengiamasis atriboti bendrinæ kalbà, nors kai kuriø kalbø þargonai nemaþai davë jø bendrinei kalbai, pvz., rusø (keliaujanèiø prekeiviø – ofeniø, gulago kaliniø, net zekø). Þargono ar slengo (neretai ðie terminai vartojami kaip sinonimai) savotiðkà vertæ yra këlæs ne vienas þymus kalbininkas, raðytojas, pvz., ðtai kaip apie slengà raðë V. Vitmenas: „Slengas yra sveika tëkmë arba iðsiverþimas tø visà laikà kalboje gyvø procesø, kuriø metu á pavir-
16
Dr. Egidijus ZAIKAUSKAS Turbût tik nedaugelis lietuviø neþino þodþiø navarotas, krûtas, chebra, parintis, kompas ir pan., daugeliui suprantamos ir såvitos reikšmës tokiø þodþiø, kaip apakti, apšalti „nustebti“, atšokti „atsikabinti, neákyrëti“, èiuoþti „nešdintis“, dulkintis „lytiškai santykiauti“, grybauti „kà neteisingai daryti; nusiðnekëti“, kalti „gerti svaigalus“ ir pan. Vis dëlto bergþdþiai ieðkotume lietuviø kalbos þodynuose tokiø þodþiø ar reikðmiø. Ar tai ne lietuviø kalbos þodþiai? Anaiptol, net jei ir pasiskolinti ið kitø kalbø, kaip kad esame pasiskolinæ ir miestà, stiklà, pinigà, telefonà, kompiuterá ir kt. Tad kas gi yra, kodël þodynø kalba skiriasi nuo dalies tautos vartojamos kalbos?! Vido Naujiko nuotr.
ðiø iðplaukia putø ir dëmiø, daþniausiai pasirodanèiø ir dingstanèiø, bet ne taip retai pasiliekanèiø ir ásitvirtinanèiø“ (Eco U. Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje). Þargonas – tikrai pati judriausia lietuviø kalbos atmaina. Viena ið þargono gyvavimo sàlygø yra nuolatinis atsinaujinimas, kurá skatina „iðlikimo instinktas“, socialinis nepasitenkinimas rutina, þargono vartotojø kaip visuomeninës grupës noras skirtis nuo kitø grupiø ir kartu bendrumo poreikis grupëje, originalumo ir patogumo siekis, pagaliau – mada. Þargonybiø ypaè pagausëja socialiniø lûþiø metais, pvz., Atgimimo laikotarpiu. Nauji þodþiai ir frazeologizmai, semantiniai variantai dël nuolatinio sistemø maiðymo, ypaè jaunø þmoniø, skverbiasi á bendrinæ kalbà ir jà iðjudina: viena vertus, griauna nusistovëjusià ir nustatytà sistemà, kartu ir skatina sutelkti jëgas (ir kalbos, ir kalbininkø) ir jai prieðintis, o dël to bendrinës kalbos tvarkybai skiriama daugiau dëmesio. Antra vertus, þargonas pagyvina bendrinæ ðnekamàjà kalbà, kuri stabarëtø be natûralaus vartotojø dalyvavimo kalbokûros procese (sustabarëjusi kalba yra maþiau vertinga ir maþiau funkcionali nei gyva, nuolat atsinaujinanti kalba). Taigi nors dauguma þargonybiø bendrinei kalbai ir nepriimtinos, þargonai jai reikalingi.
Bene vieninteliai Europoje neturime þargono þodyno Akademiniame „Lietuviø kalbos þodyne“ þodis þargonas paaiškintas kaip „iškraipyta kalba“. Veikiausiai paþyminio iškraipyta objektas èia yra bendrinë kalba, taigi þargonas – iðkraipyta, nenorminë kalbos atmaina. Anot A. Pupkio, þargonas – profesinës kalbos formos, kuriø skiriamasis poþymis yra aiðkus antinormiškumas (išryškin-
