DUPIEUX
SENI FILMAI SUGRĮŽTA
LAUKINIUOSE
VAKARUOSE – KAIP
GYVENIME, KAIP KINE
TIE PATYS KLAUSIMAI
ATLIKĖJUI JOSEPH JUNE
Kovo numerį tyčia ar netyčia (kas jau čia supaisys dabar) dedikavome Jo Didenybei kinui. Be abejonės, tam įtakos turėjo tai, kad artėja vienas svarbiausių Lietuvoje kino renginių –festivalis „Kino pavasaris“.
Kinas turbūt bene sudėtingiausia meno rūšis, kurioje vienodai svarbus ir vaizdas, ir garsas, ir netgi tekstas. Tai viena iš priežasčių, kodėl kurti kiną yra brangus malonumas.
Brangiausių Holivudo lmų gamybos išlaidos yra 8 nulių zonoje (šio sąrašo viršūnėje esančių juostų gamyba atsiėjo kone 400 mln. dolerių), o Lietuvos kino autoriai ir prodiuseriai kaip didelį pasiekimą žiniasklaidai pamini, kad lmo gamyba perkopė 1 mln. eurų.
Tas pasigyrimas visiškai suprantamas – visi žinome, kad valstybinės institucijos nepajėgios skirti kiekvienam lmui po 1 mln. eurų, vadinasi, likusią lmo biudžeto sumą prodiuseriai ir autoriai kažkokiu būdu susirinko patys – pavyzdžiui, iš rėmėjų. Štai vienas iš vasarį kino teatruose pradėto rodyti lmo „Poetas“ režisierių Vytautas V. Landsbergis džiaugėsi, kad juostai pavyko surinkti 1 mln. ir 100 tūkst. Įdomu tai, kad prie lmo gamybos išlaidų prisidėjo patys režisieriaus kūrybos gerbėjai, paaukoję pinigų.
Apie 1 mln. eurų viršijusią lmo gamybos išlaidų sąmatą kalbėjo ir Emilis Vėlyvis, pristatydamas „Piktųjų kartą“. Filmą iš dalies nansavo Lietuvos kino centras, kiti pinigai sukaupti iš privačių fondų ir investuotojų.
Abu lmus gerai įvertino ir kritikai, ir žiūrovai, jiems puikiai sekėsi ir kino teatruose – bent jau kurį laiką šios juostos rinko pilnas sales. Vadinasi, už parduotus bilietus buvo mokami mokesčiai. Taigi bent dalis šių pinigų sėkmingai grįžo į tą patį valstybės biudžetą, iš kurio jie buvo paimti. Dalis, suprantama, nukeliavo autoriams ir prodiuseriams. Gal ir ne milijonai, bet vis tiek pinigai, kurių dalis irgi sugrįžo į valstybės iždą. Likę eurai galbūt bus pravalgyti, o galbūt bus investuojami jau į kito lmo gamybos procesus.
Taip veikia ir mūsų, ir viso pasaulio kino industrija. Deja, bet mūsų šalyje pagalius į ratus vis dar kaišo interneto piratai, su kuriais autorių teisių gynėjai ir valstybinės institucijos žaidžia katę ir pelę. Tiesa, žaidimas darosi vis įdomesnis – be visų kitų pareigų,
piratinių svetainių blokavimu užsiimanti Lietuvos radijo ir televizijos komisija neseniai pranešė apie sėkmingą bendradarbiavimą su kompanija „Google“, kuri iš savo sistemos pašalino URL ir IP (angl. Internet Protocol) adresus, kuriais, apeinant blokavimus, buvo pasiekiamas neteisėtai viešai paskelbtas autorių teisių saugomas turinys. Dar viena gera žinia kino kūrėjams ir prodiuseriams, taip pat legaliems platintojams yra tai, kad Vyriausybė pritarė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisoms, kurios sugriežtins bausmes už neteisėtą kūrinių platinimą.
Taigi, belieka laukti dar daugiau ir dar geresnio lietuviško kino. Beje, lietuviškų premjerų netrūks ir „Kino pavasaryje“, kuriam šiame numeryje skyrėme nemažai vietos.
Pirmiausia norime pasidžiaugti interviu su prancūzų režisieriumi Quentinu Dupieux, kuris gerai pažįstamas komedijos žanro gerbėjams. Ypač tiems, kurie kine mėgsta keistą, tamsoką humorą. Jo ankstesnius lmus – „Zomša“ (2019) ir „Toro“ (2020) – buvo galima išvysti „Kino pavasario“ metu. Šiemet šio festivalio „Meistrų“ programoje pristatoma jo nauja komedija „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022), pasakojanti apie kiek kitokius superherojus. Taip pat žurnale rasite festivalio organizatorių parengtų lmų rekomendacijų ir straipsnį apie epinę dramą „Aštuoni kalnai“, kurią irgi bus galima pamatyti šio renginio metu.
Filmus kurianti ir žiūrinti mūsų bendraautorė Jorė Janavičiūtė parengė temą apie naują tendenciją – senų lmų sugrįžimą į kino ekranus.
Kita mūsų autorė Giedrė Steikūnaitė parengė reportažą iš Tabernaso – vienintelės Europos dykumos, kurioje buvo lmuojami geriausi pasaulyje vesterno žanro lmai.
Publikuojame interviu su neseniai albumą „Džiaugsmas“ išleidusios grupės „jautì“ nariais ir dainininku Joseph June, rasite teatro, knygų, parodų ir muzikos albumų apžvalgų. Gero skaitymo ir iki susitikimo balandį.
Jūsų „370“
NUMERIO BENDRADARBIAI:
JONAS BRAŠKYS
KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ
GODA DAPŠYTĖ
TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ
TOMAS IVANAUSKAS MENOTYRININKAS PRIE MENO
GIEDRĖ IVANOVA UŽDUODA TUOS PAČIUS KLAUSIMUS
JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA
freepik.com
GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ PASAULIO IR ŽMONIŲ TYRINĖTOJA
IEVA ŠUKYTĖ PAŽENGUSI SINEFILĖ
TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ
grupė
Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2023“ skyrė15 000 eurų
37O ISSN 2029-7408
37O.diena.lt
Projekto vadovė
Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt
Maketavimas
Vaida Dosinienė
Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius
Reklamos skyrius
Erika Nakutienė
8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt
Leidėjas UAB „Sunra“
Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“
Tiražas 13 500
37O už reklamų turinį neatsako #124, kovas, 2023
Reklaminiai straipsniai žymimi
Nuotraukos
Grupę „jautì“ gerbėjai labai mėgsta dėl didžiulės energijos scenoje. Roko grupė jau pristatė du albumus, kuriuose skamba greito tempo kūriniai su vis labiau griežtėjančiomis gitaromis. Naujame grupės albume „Džiaugsmas“ griežtų gitarų girdime dar daugiau. Apie trečią albumą, išėjimą iš darbų ir pasinėrimą į muziką, albumą „Džiaugsmas“ ir kitus grupės džiaugsmus ir rūpesčius kalbėjome su visais grupės nariais – Džiugu Širviu (Dž. Š.), Nojumi
Zvicevičiumi (N. Z.), Pilypu
Gruzdžiu (P. G.) ir Matu Petruliu (M. P.).
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip muzika atsirado jūsų gyvenime?
N. Z.: Muzika mano gyvenime – nuo mažų dienų. Nuo daužymo į indus, pirmo žaislinio būgnų rinkinio trečiojo gimtadienio proga ir Balio Dvariono muzikos mokyklos, kurioje pradėjau mokytis penkerių. Grupė „jautì“ gimė mokyklos rūsyje, kur po pamokų eidavome su Džiugu išgroti visų negandų ir džiaugsmų.
Dž. Š.: Norėjau savo pirmajai meilei gitara sugroti Jameso Blunto „You’re Beautiful“. Meilė sekėsi vidutiniškai, bet pamilau muziką ir su klasioku Nojumi mokyklos rūsyje pradėjome kurti dainas apie vokiečių kalbos pamokas, žiemą ir pan. Groti instrumentu man buvo lygu pradėti kurti dainas, nes kokia tuomet prasmė mokytis akordų, gamų ir harmonijų?
Tuo metu Lietuvos muzikos scenoje mane labiausiai įkvėpė „Garbanotas Bosistas“ (dabar vadinasi „Garbanotas“ –red. past.). Jų tekstai, melodijos, įvaizdis ir sėkmė įkvėpė nesustoti. Todėl, kai buvome 12-oje klasėje, pasikvietėme du savo draugus iš Elektrėnų groti kartu su mumis gyvos muzikos klubo „Tamsta“ konkurse „Garažas 2016“. Draugystė ir noras gerai praleisti laiką išaugo iki to, kad tai tapo mūsų ambicija, troškimu ir pragyvenimo šaltiniu. Trejus metus mes, visa grupė, gyvenome mažame bute, kartu kūrėme, dėliojome planus, nes norėjome ir tebenorime būti geriausi savo darbo amatininkai.
M. P.: Mano muzikos kelias prasidėjo dar darželyje. Būdamas ketverių pradėjau dainuoti, nes lankiau darželį-mo-
kyklą, kur buvo sustiprintas menų mokymas. 2002 m. dalyvavau „Dainų dainelėje“, pavyko laimėti solisto laureato titulą. Paskui muziką ilgam laikui apleidau. Tačiau mano šeima labai muzikali. Namuose buvo akustinė gitara, pianinas, tad panorau pats pabandyti ką nors sugroti. Pradėjau mokytis pirmuosius kūrinius, savaitę pagrojus akustine gitara, tėtis nupirko elektrinę. Tada susidraugavau su Kristijonu Valančiumi (grupės „Akli“ vokalistu – aut. past.) ir kasdien po pamokų eidavome pas jį į namus groti rūsyje „Nirvanos“, „Radiohead“ dainų. Keletą kartų grojome mokyklos renginiuose ir Palangoje, „I love Palanga“ pievelėje. Atvažiavus į Vilnių įsitraukti į muzikos pasaulį nebuvo sudėtinga. Mėgau kalbėtis su bendraminčiais ir dažnai eidavau į Lietuvos grupių koncertus, greitai susibūrė draugų ratas. Su Džiugu pradėjome dalytis muzikos įrašais, daug kalbėjome apie efektų pedalus gitaroms. Po kurio laiko, išėjus tuomečiam bosistui Steponui, grupė pakvietė mane prisijungti ir nuo tada viskas vyksta savaime.
P. G.: Nojus ir Džiugas grojo bardų muziką. Mes pažįstami nuo vaikystės, tad ne kartą girdėjau juos grojančius. Baigęs mokyklą persikrausčiau į Vilnių ir Džiugas pakvietė prisijungti prie jų. Labai apsidžiaugiau, nes mėgau tai, ką jie daro, dažnai pasikeisdavome naujų / atrastų dainų nuorodomis, mūsų labai panašus muzikinis skonis.
Muzika mano gyvenime atsirado dar vaikystėje, kai pirmoje klasėje tėvai užrašė į muzikos mokyklą groti pianinu. Man nepatiko, muzikos mokyklą mečiau ir penktoje klasėje pradėjau groti gitara, nes tėtis ją seniai turėjo namuose.
– Kada ir kaip atradote savo skambesį?
Dž. Š.: Kai pradėjome groti, negalvojome, kad galime formuoti savo skambesį. Grojome tuo, ką turėjome, ir kaip mokėjome. Po pirmojo mūsų EP nusprendėme kreiptis į prodiuserį Snorre Bergerudą, kurio darbo rezultatai su kitomis grupėmis mums atrodė puikūs. Apsisprendę nuėjome pas jį su savo pirmuoju LP „Too Fat To Run“, kad jis mums padėtų atrasti savo skambesį. Anksčiau nieko nesupratome apie daž-
nius, efektus ar albumo suvedimą. Daug ko išmokome, tad dabar pasiūlymai dėl skambesio ateina iš dviejų pusių – ir iš grupės, ir iš prodiuserio.
P. G.: Kažkada, grodami pas Džiugo tėvus garaže, improvizuodami dainai „Akys“ sugalvojome breakdowną, kuris išėjo iš indie folk ribų. Nuo tada pradėjome groti rokui artimesnę muziką.
M. P.: Prisijungiau prieš trejus su trupučiu metų, grupės skambesys buvo jau susiformavęs. EP „Mulkis“ dar buvo panašus į „Too Fat to Run“, bet, pradėję kurti albumą „Apreiškimas“, jau nuo pat pradžių supratome, kad jo skambesys bus visiškai kitoks. Tai natūralus procesas – grupė evoliucionuoja, jos narių muzikinis skonis keičiasi.
– Į Lietuvos muzikos sceną įžengėte su singlu „Akys“, ir tai buvo kūrinys, kuris atvėrė kelią į gerbėjų širdis. Vis dėlto, kurių kūrinių klausytojai labiausiai laukia koncertuose ir kuriuos patys labiausiai mėgstate groti?
P. G.: Daina „Akys“ turi daugiausia perklausų, tad tikrai nemažai žmonių nori išgirsti ją ir gyvai, bet koncertuose tiek
mums, tiek klausytojams dažnai patinka aktyvesnės dainos, tokios kaip „Cliché“ ar „Plepalai“.
N. Z.: Mūsų klausytojai gana skirtingi, tad ir kūriniai skiriasi: vieni laukia dainų „Mulkis“, „Cliché“ ar „Plepalai“, kitiems labiau patinka „Pražys“ ar „Ten, kur tu“. Pačiam patinka groti faktiškai viską – juk savi vaikai (šypsosi).
Dž. Š.: „Parodyk tikrą veidą“ yra mano favoritė koncertuose, nes galiu atitrūkti nuo gitaros ir bėgioti scenoje ar tarp publikos tik su mikrofonu ir leisti sau viską. „Cliché“ ir „Plepalai“ –dainos, kai galiu paleisti savo gerklę ir pyktį viduje paversti teigiama energija. „Pražys“ arba „Mulkis“ yra jautrios dainos, kurios kaskart paliečia. Jaučiuosi apvogęs save ir klausytojus, jeigu jų neatliekame.
M. P.: Labiausiai mėgstu groti „Cliche“, bet jau dabar matau, kaip smagu bus groti naujo albumo kūrinius „Kūnas rėkia“, „Šokam“.
– Jau išleidote du albumus – „Too Far To Run“ (2019 m.) ir „Apreiškimas“( 2021 m.), pasirodė ne vienas EP. Su kokiomis mintimis tada juos išleidote?
N. Z.: Prieš „Too Fat To Run“ išėjo pats pirmas mūsų EP „Gap Year“, tarp albumų – EP „Mulkis“, o po „Apreiškimo“ – EP „Meilė“. Mintys visada tokios pačios – nekantrauji, kada išgirs publika ir jaudiniesi, ar žmonėms patiks naujas darbas. Aišku, jie turi pranašumų ir trūkumų, bet tai geriausia, ką tuo metu galėjome sukurti.
P. G.: „ Too Fat To Run“ etapas – kai visi keturi gyvenome viename bute, ilgai brandinome albumą ir ieškojome
skambesio. Tai buvo tas etapas, kai atradome matematinį roką ir šis albumas buvo to stiliaus įkvėptas. „Mulkis“ – tiltas tarp dviejų albumų. Tuo metu keitėsi grupės sudėtis, vietoj Stepono prisijungė Matas. Pabandėme panaudoti daugiau sintezatorių, bet nepametėme ir matematinio roko įtakų. „Apreiškimas“ – konceptualiausias mūsų albumas iki šiol ir jo dainų visai kitoks skambesys. Eksperimentavome, bandėme netaikyti į jokias žanrų ribas ir kurti gerą muziką. Albumas sukurtas karantino laikotarpiu – mažai matėmės, buvo daug individualios kūrybos. Procesas buvo keistas, bet iš to irgi daug išmokome. Esame labai patenkinti albumu ir labai juo didžiuojamės.
M. P.: EP „Mulkis“ pradėjome kurti kitą dieną, kai atėjau į grupę. Man tai vis dar vienas iš svarbiausių momentų, nes prisiliečiau prie jo kūrimo.
Dž. Š.: Į kiekvieną mūsų grupės albumą ar EP žiūriu tarsi į tuometinę mūsų nuotrauką. Vienos dainos buvo aktualios tik tuo gyvenimo laikotarpiu, o kitos, laikui einant, paaiškėjo, yra universalesnės ir kalba apie jausmus, kurie aktualūs visais gyvenimo laikotarpiais.
MUZIKOS SRITYJE PASIDARĖME GEROKAI PROFESIONALESNI, DAUGIAU RIMTIES IR DARBO.
yra mūsų pagrindinė veikla, tad stengiamės kuo dažniau susitikti studijoje.
– Ką jūsų kūryboje turėtų išgirsti klausytojas? Apie ką yra „jautì“?
M. P.: Norėčiau, kad mūsų kūryboje žmonės rastų prieglobstį. Kad sunkesniais laikais būtų į ką atsiremti, o geresniais –su kuo pasidalyti džiaugsmu.
P. G.: Įkūrėme mažąją bendriją pavadinimu „Daugiau šviesos“, apie tai ir yra „jautì“. Norime, kad mūsų muzika asocijuotųsi su šviesa.
– Apie ką yra kovo 6 d. pasirodęs naujausias jūsų albumas „Džiaugsmas“?
N. Z.: Albumo pavadinimas išduoda dominuojančią temą –esame laimingi ir dėkingi savo klausytojams. Albume – motyvuojančios žinutės tiek sau, tiek kitiems.
M. P.: Albumo skambesys stipriai suformuotas to, kad laisvalaikiu pradėjome klausyti sunkesnės gitarų muzikos –hardkoro, punk. Tad gitaros tikrai sunkesnės nei anksčiau. Albumas pasakoja apie mūsų dabartinę būseną – džiaugsmą. Tekstai kalba apie tai, ką būtume norėję išgirsti prieš šešerius metus, t. y. paskatinančius žodžius ir kvietimą daryti tai, ką nori.
P. G.: Galvojome koks galėtų būti pavadinimas ir supratome, kad kiekvienas albumas reprezentuoja mūsų, kaip grupės ir draugų, etapą. Ilgai svajojome, kad muzika būtų mūsų pagrindinė veikla ir 2022 m. liepą ši svajonė išsipildė, todėl šis albumas – apie dėkingumą. Esame be galo dėkingi visiems, kurie padėjo čia atsidurti. Taip pat tai padrąsinantis albumas. Mums trūko padrąsinimo praeityje, tad, kai žmonės paprašo patarimų dėl kūrybos ar vadybos, visada stengiamės jiems padėti. Tai irgi yra viena iš albumo temų.
Dž. Š.: Kiekvienas šitą albumo pavadinimą vertiname ir interpretuojame skirtingai, ir man tai labai patinka. Šis albumas turi skirtingų dainų ir kiekvienoje yra užkoduotas kitoks išgyvenimas / jausmas. Man „Džiaugsmas“ yra apie tai, kad mes einame per visokiausią mėšlą, bet tai ir yra gyvenimo džiaugsmai.
– Ne taip seniai dalyvavote pabėgimo realybės šou projekte „Medžioklės sezonas“, kur buvote medžiotojai, gaudantys du žinomus Lietuvos veidus – pabėgėlius. Kokie įspūdžiai po pirmojo sezono filmavimo?
N. Z.: Geras projektas, rekomenduoju. Užsimezgė daug smagių naujų pažinčių ir azartas didžiulis.
M. P.: Pritariu Nojui. Labai smagus projektas, daug smagių pažinčių ir draugysčių. Buvo įdomu save išbandyti visiškai kitu amplua, pamatyti, kaip gimsta televizijos laidos. Pirmasis sezonas sekėsi puikiai. Tik geri atsiminimai ir emocijos. (Šypsosi.)
Dž. Š.: Televizorius yra visai kas kita nei scena. Naujos patirtys visada jaudina, tai tarsi gera pliūcha į veidą, nes reikia mokytis naujų principų – kas veikia, kas neveikia, kaip palaikyti gerą ir įdomų turinį, kai į tave keturias valandas nuolat iš visų pusių nukreiptos kameros...
– Kaip pasikeitėte patys per tuos metus, kaip pasikeitė grupė?
N. Z.: Augame, storėjame, plonėjame, senstame, tuokiamės, kuriame šeimas. Senėjimo požymiai akivaizdūs, bet norisi dar išlikti jaunam, nerūpestingam ir varyti visa jėga (šypsosi).
Grupė išaugo, varo žymiai profesionaliau, bet visko pasitaiko, nors visko ir turi būti.
Dž. Š.: Esame daug mažiau naivūs, pradedame skirti pelus nuo grūdų, gerus dėdes nuo blogų dėdžių. Anksčiau negalėjome patikėti, kad gali būti blogų dėdžių, bet dabar patys norime saugoti ir įspėti visus jaunus ir nejaunus atlikėjus, kad aplinkui skraido vanagai ir reikia jų saugotis.
M. P.: Bręstame ir profesionalėjame. Gyvenime išliekame gana panašūs, gal tik šiek tiek sėslesni, nebemėgstame naktinėti ir triukšmauti kaip anksčiau... Muzikos srityje pasidarėme gerokai profesionalesni, daugiau rimties ir darbo.
P. G.: Praplėtėme savo žanrų ribas, daug koncertavome, labai patobulėjo mūsų koncertinis atlikimas. Dabar tai
P. G.: Tikrai smagus projektas ir daug smagių pažinčių. Pats žaidimas gerai sukurtas, kadangi esame aktyvūs, toks laidos formatas mums labai tinka. Beje, jau planuojamas antras sezonas.
– Kokių pomėgių, be muzikos, dar turite?
M. P.: Mėgstu kompiuterinius žaidimus, o naujausias mano hobis – didžėjauti. Labai smagu prie muzikos prieiti iš visai kitos pusės, t. y. atsirinkti muziką, kurią nori groti. Nebijai neteisingai sugroti, bet atsiranda kitų iššūkių – derinti dainas tarpusavyje, žanrų skirtumai...
Dž. Š.: Mėgstu plaukioti, žiūrėti serialus su žmona, pageiminti su draugais ir išeiti pasivaikščioti su Bičiuliu (auksaspalviu retriveriu – aut. past.).
N. Z.: Mėgstu sportuoti, stebėti sportą, žiemą – slidinėti. Skaitau knygas. Naujas pomėgis – būti dėde, atsakingai į tai žiūriu (šypsosi).
P. G.: Labai mėgstu žygius. Dar mėgstu plaukioti banglente, bet tokia galimybė pasitaiko nedažnai. Dar yra ko išmokti šioje srityje (šypsosi). Mėgstu kačiukus, kompiuterinius žaidimus, dviračius…
– Kokie ateities planai, tikslai ir norai?
M. P.: Artimiausi planai – pristatyti albumą „Litexpo“ balandžio 6 d. ir sugroti geriausią vasarą iki šiol. Kasmet žiemą svajojame apie vasaros koncertus, apie tai, kokia gera bus vasara, ir visada taip būna. Ypač smagu šiltąjį sezoną pasitikti su nauju leidiniu ir skambesiu. Na, o atėjus vėsesniam metų laikui bus proga vėl užsidaryti studijoje ir pradėti naują kūrybos etapą.
Prancūzų režisierius Quentinas Dupieux yra gerai pažįstamas komedijos žanro gerbėjams. Ypač tiems, kurie kine mėgsta keistą, tamsoką humorą. Jo ankstesnius lmus – „Zomša“ (2019) ir „Toro“ (2020) buvo galima išvysti Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ metu. Šiemet „Meistrų“ programoje pristatoma jo nauja komedija „Rūkymas sukelia kosulį“ (2022), pasakojanti apie kiek kitokius superherojus. Būtent šiam nuo misijų pavargusiam penketukui, pasivadinusiam „Tabako pajėgomis“, reikės išgelbėti pasaulį nuo baisaus Driežinsko. Tačiau pirmiausia herojai pasidalys siaubo istorijomis, kurios viena už kita absurdiškesnės.
Apie lmo idėją ir įkvėpimą su režisieriumi Q. Dupieux kalbėjomės sausio mėnesį Paryžiuje.
– Pastarąjį dešimtmetį daugelis pasinėrė į superherojų, dažniausiai „Marvel“ ir DC filmus. Kodėl nusprendėte sukurti komediją apie superherojus?
– Nežinau, kokia priežastis. Nežiūriu naujų superherojų lmų. Jie – ne man, o žymiai jaunesnei auditorijai. Net negalvojau apie šios kartos lmus. Kai rašiau scenarijų, prisiminiau savo vaikystės televizijos serialus. Buvo kvailų laidų, kuriose susipindavo animacija ir lėlių šou. Rodė serialą, kuris, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „Katės TV“. Jį sukūrė garsus prancūzų animatorius ir iliustratorius Rolandas Toporas. Tai buvo keistas ir juokingas serialas su lėlėmis. Tad mane labiau įkvėpė šie vaikystėje matyti kūriniai.
– Ar jie buvo tik prancūziški?
– Taip. Žinoma, ir tų laikų japonų animacija. Pavyzdžiui, tuo metu „Sen Kukai“ buvo labai populiarus animacinis serialas Prancūzijoje. Arba „Biožmogus“ („Choudenshi Bioman“). Nežinau, ar rasite šių pavyzdžių internete, kadangi pavadinimai kiekvienoje šalyje skirtingi. Kai kuriuos žiūrėjau, nors ir nebuvau didelis jų gerbėjas. Tuo metu
buvau dešimties metų berniukas. Tada televizija buvo visai kitokia. Buvo penki kanalai, mes žiūrėdavome viską, ką rodydavo. Nieko kito daugiau nerasdavome.
– Žvelgiant į jūsų superherojų kostiumus, atrodo, jie buvo įkvėpti ir „Galingųjų reindžerių“.
– Truputį. Tačiau jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad siekėme aukštesnės kokybės. „Galingieji reindžeriai“ iki šiol egzistuoja. Studijos prodiusuoja daugybę TV serialų, lmų skirtingoms kartoms. Kai pažvelgi atidžiau, pamatai, kokie prasti ir pigūs ankstesniais laikais buvo jų kostiumai. Jie kūrė turinį vaikams. Mes norėjome sukurti kostiumų iš odos, panašių į kurtus
8-ajame dešimtmetyje. Jeigu nori pigesnių, kyla grėsmė, kad šaipaisi iš veikėjų ir tada viskas atrodo tarsi parodija. Nematau savo lmo kaip parodijos. Norėjome sukurti truputį seksualų, kinematogra šką veikėjų įvaizdį. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet jeigu pažvelgsi į tuos baisius amerikiečių arba japonų serialus, pamatysi skirtumą.
– Prisimenant ankstesnių laikų televizijos serialus, atrodo, kad ėmėtės iš jų vizualinio, estetinio įkvėpimo.
– Ką turite omenyje?
– Nežinau, kaip tai pasakyti, bet galbūt tiktų apibūdinimas „vintažinė estetika“?
– Taip, tinka. Vintažas – neblogas žodis. Mano žmona yra kino aikštelės dailininkė ir rūpinasi viskuo, ką matote mano lmuose. Mes negalvojome apie vintažą, bet tai yra paprastas ir gražus žodis apibūdinti. Paprastai sakant, mums patinka daiktai, kurie mums primena vaikystę.
– Jūsų filme susipina dabartiniai ir ankstesni laikai. Tarkime, superherojai su savo vadovu susisiekia per senų laikų ekraną, tačiau kartu matome, kaip filme veikėjai naudoja išmaniuosius telefonus.
– Tai technologijų ir skirtingų įvaizdžių mišinys, pavadinčiau oldschool estetika. Grįžtant prie jau minėtų kostiumų, mes juos kūrėme tokius lyg iš senų mokslinės fantastikos lmų. Iš tiesų didžiąją lmo biudžeto dalį išleidome tokiems dalykams, nes norėjome, kad jie atrodytų tobulai šioje vintažinėje atmosferoje. Mano lmai – ne vien tik dialogai ir scenarijus. Jie taip pat yra vizualūs. Jie turėtų kur nors nuskraidinti ir priversti mąstyti kitaip.
– Jūsų filmas iš tiesų mane nuskraidino. – Kur?
– Kažkur aukštai į dangų... Kaip sugalvojote savo superherojų komandą pavadinti „Tabako pajėgomis“?
– Nežinau. Kiekvienas komandos superherojus pavadintas pagal cigarečių sudedamąją dalį kaip, pavyzdžiui, Nikotinė. Tikriausiai juos taip pavadinau, nes šie vardai nėra kieti. Tikriausiai norėjau šiuos siaubingus vardus paversti tokiais kietais kaip kokiuose „Keršytojuose“. Užuot naudojęs tipinius superherojų vardus, pagalvojau, kodėl nepadarius šitaip. Beje, jie nėra
kažkokie nuostabūs herojai. „Tabako pajėgos“ naudoja šūdiną furgoną. Jie nėra galingi. Galbūt todėl ir parinkau tokius vardus.
– Nors šioje komedijoje daug absurdo, jeigu pažvelgsime giliau, paliečiate rimtas temas kaip gamtos tarša. Ar to ir siekėte?
– Visi šie dalykai atėjo natūraliai. Gyvenu šioje eroje, todėl beveik neįmanoma ignoruoti to, kas vyksta pasaulyje, net kai rašai kvailą komediją. Rašydamas scenarijų suprantu, kad tai privalo atsidurti lme. Tai netgi nėra pasirinkimas. Kai rašiau dialogus, visą informaciją gavau iš to, kokios būklės yra mūsų pasaulis. Mano nuomone, lmas turi turėti ryšį su tuo laikotarpiu, kuriame jis yra kuriamas.
– „Rūkymas sukelia kosulį“ prasideda kaip superherojų filmas, tačiau viduryje visiškai pakeičia kryptį, kai į siužetą įterpiamos veikėjų pasakojamos siaubo istorijos. Ar ši mintis kilo pasąmoningai rašant scenarijų, ar jau žinojote nuo pradžių, kad eisite šia linkme? – Juo nuo pat pradžių žinojau, kad norėsiu sukurti visiškai kitokį lmą nei tie, kokius kūriau anksčiau. Pasakodamas ne vieną, bet daugiau skirtingų istorijų, norėjau sugriauti lmo tempą. Visos jos yra susijusios. Gan sudėtinga paaiškinti, kaip. Galbūt galėtume sakyti, kad jas sieja tas pats dramatiškas tonas, mirtis ir neviltis pasaulio pabaigos akivaizdoje. Žinoma, reikėtų nepamiršti šių visų siaubingų žmonių. Visa tai sudėjus išėjo gera komedija.
– Jeigu pažvelgsime plačiau, superherojai visada buvo idealūs žmonės, gelbėjantys pasaulį. Jūsų veikėjai, susidūrę su sunkumais, pradeda rūkyti, nors garsiai reklamuojasi esantys prieš rūkymą.
– Tiesa. Jie yra silpni. Mes niekada nematome taip besielgiančių superherojų, atvirai rodančių savo trūkumus. Žinoma, visa tai yra šiame lme. Galiausiai, mano tikslas yra pralinksminti žiūrovus. Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu. Mano, kaip kino kūrėjo, tikslas yra pasiūlyti bent trumpam nuo visko atitrūkti ir pasilinksminti.
– Žvelgiant į pastaruosius metus, kino teatrus pasiekė mažai komedijų. Jūsų filmas verčia juoktis iš pačių blogiausių situacijų.
– Taip, manau, kad mums reikia pasijuokti iš savęs.
– Kokia buvo aktorių reakcija, kai jie perskaitė scenarijų?
– Perskaitęs scenarijų matai tik tai, kas parašyta popieriuje. Gali suprasti, kad tai kvaila ir smagi komedija. Viską, ką jau aptarėme, pamatome tik galutiniame lmo variante. Tada suprantame, kad taip, ši komedija yra gana juoda. Nepaisant to, vien jau scenarijus buvo juokingas – aktoriai sakė, kad jiems buvo smagu skaityti. Pačioje pradžioje jie matė tik juodo humoro komediją ir nesuprato joje esant potekstę. Tai išryškėjo tik jau viską nulmavus ir sumontavus.
Vis dažniau kine siūloma pažiūrėti senų, klasikinių arba ne tokių ir senų, tačiau anksčiau sukurtų lmų. Nusprendėme pasidomėti, kokios senųjų lmų sugrįžimo į repertuarus priežastys.
Šių metų kovą 60-metį švenčiančio kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė sako, kad šis kino teatras jau seniai rodo klasikinius lmus, nes tai jų misijos dalis: „Mūsų repertuaro formavimo principas yra įvairovė – ir kino kultūra, ir kuo platesnė įvairaus kino aprėptis. Pavyzdžiui, ne tik naujas, bet ir senas, ne tik europietiškas, bet ir kitų šalių, kiek prieinamas, kinas. Toliau – stiliaus, žanrų įvairovė, įvairios kino formos – trumpametražis, ilgametražis, lietuviškas kinas ir t. t.“
Pasak „Skalvijos“ programų vadovės Eglės Maceinaitės, vienas svarbiausių kino centro projektų – kino klasikos vakarai. „Kiekvieno mėnesio sekmadieniais kino teatre pristatome klasikinius lmus. Šis projektas vyksta nuo 2014 m. Kasmetę retrospektyvą taip pat skiriame kino autoriui, kurio lmai priskiriami klasikai, – tai Piere Paolo Pasolini, Michelangelo Antonioni, Wong Kar-wai, Elia Suleiman. Kelerius metus „Skalvijoje“ vyksta studentams skirtas ciklas „Kinas po paskaitų“, kurio tikslas yra pasiekti kinu dar tik pradedančius domėtis žmones, kurie dažniausiai pradeda nuo labai žinomų lmų ir autorių – skatiname juos tai daryti legaliai, kino salėje. Mums atrodo, kad kai kuriuos svarbius lmus reikia rodyti nuolatos, tad pastaraisiais metais parodėme Bélos Tarro „Šėtono tango“ (1994), Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1989). Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai Ukrainoje, pradėjome rengti ukrainietiškam kinui skirtą programą, į ją irgi įtraukėme ryškiausius autorius – Kirą Muratovą, Sergejų Paradžanovą, Dzigą Vertovą. Vasaromis „Skalvija“ pristato klasikinius lmus projekte „Gilios upės tyliai plaukia“ – vienas populiariausių seansų buvo Davido Lyncho „Laukinė širdis“ (1990). Anksčiau sukurti lmai buvo rodomi ir „Skalvijos“ 60-mečio proga pristatomoje šventinėje programoje“, – pasakoja E. Maceinaitė.
Kauno kino centras „Romuva“ taip pat nuolatos organizuoja klasikinių lmų peržiūras. Justė Vyšniauskaitė, centro kino programų vadovė, pastebi, kad ši iniciatyva ypač atsigavo šių metų pavasarį, nes iki tol kino teatro pastatas buvo uždarytas rekonstruoti, tad vykdavo tik pavie-
niai seansai ir vasaros sezono lauko kinas. „Tačiau jau nuo 2021 m. kartu su „Skalvijos“ kino centru organizuojame kino klasikos seansus. Šios iniciatyvos kontekste pavyko parodyti tokius lmus kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982), „El Topo“ (1970), „Teorema“ (1968), modernią klasiką „Meilės laukimas“ (2000) ir „Malholando kelias“ (2001). Šiais metais organizavome projektą „Kinas, kuriam nereikia žodžių“, kurio metu rodėme nebylią kino klasiką „Aukso karštligė“ (1925), „Metropolis“ (1927), „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920) ir kitas svarbiausias ankstyvojo kino juostas. Šiurpnakčio proga pavyko parodyti laiką pralenkusį Ridley Scotto siaubo lmą „Svetimas“ (1979). Neseniai prasidėjo ir kitas mūsų organizuojamas projektas „Kylantis kinas: nauja Europos kino ambasadorių karta“, kuriuo siekiame žiūrovus, ypač jaunimą, supažindinti su europietišku klasikiniu ir šiuolaikiniu kinu. Projekto seansų ciklą atidarė itališkas, romantikos ir nostalgijos pripildytas „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988).
KLASIKINĘ LITERATŪRĄ SKAITOME, NES TAI YRA LAIKO PATIKRINTI, VERTINGI, IŠ KARTOS Į KARTĄ PERDUODAMI KŪRINIAI. TAIP IR SU FILMAIS.
Lina Sakalauskaitė, projekto „Pamatyk kine“ iniciatorė, pasakoja, kad prieš penkerius metus KINFO.LT pradėtas seansų ciklas, buvo sustabdytas dvejiems metams dėl kovido, o vėliau, bandant jį atgaivinti, prasidėjo karas, tad teko vėl sustoti. „Ir tik dabar pagaliau pasiryžome sugrįžti į kino sales. Grįžome su Stanley Kubricko siaubo kino klasika „Švytėjimas“ (1980). Jis buvo mūsų rekordininkas, prieš penkerius metus sutraukęs daugiausia žiūrovų, bet dabar šį titulą perėmė animė „Spirited Away“ (2001). Filmus rodome tą patį vakarą „Forum Cinemas“ Vilniuje ir Kaune, –pasakoja L. Sakalauskaitė. – Pradėjome rodyti lmus, nes, visų pirma, labai mėgstame įvairų kiną, t. y. seną, naują, kultinį, klasikinį ir iš įvairių šalių, vertiname kino žiūrėjimo patirtį kino salėje. Norėjosi tuo pasidalyti su kitais, tad taip ir atsirado mūsų seansai. Esame parodę tokius lmus kaip: „Traukinių žymėjimas“ (1996), „Nuostabus gyvenimas“ (1946), „Geras, blogas ir bjaurus“ (1966), „Arabijos Lorensas“ (1962), „Nužudyti Bilą“ (2003), „Kovos klubas“ (1999), „Bus kraujo“ (2007), „Jausmų galia“ (2004) ir daugybę kitų, iš viso daugiau nei 30 lmų. Visi mūsų seansai vyksta vieną vakarą, lmus pakartojame nebent po penkerių metų pertraukos.“
VERTA PRISIMINTI IR ANALIZUOTI
Senuosius lmus rodo ir kino festivaliai. Įspūdingą programą praėjusiais metais pasiūlė jubiliejinis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Pasak festivalio įkūrėjos ir meno vadovės Gražinos Arlickaitės, „Scanorama“ seniai rengia temines lmų ar kūrėjų retrospektyvas. Festivaliui tai svarbu, nes būtina tiesti tiltą tarp buvusio ir dabartinio kino: „Kad labai aiškiai pajustume, kaip jis keičiasi, kas ateina, kas išeina, kaip dabar atrodo lmai, sukurti prieš 50 metų. Kaip dabar kuria jauni režisieriai ir kaip tai darė tokie gigantai kaip Milošas Formanas, Dušanas Makavejevas, Raineris Werneris Fassbinderis, Ingmaras Bergmanas ir kiti.“
Vis dėlto G. Arlickaitė nepasakytų, kad praeitų metų festivalyje rodė daugiau klasikos nei įprastai. Pasak jos, taip galėjo pasirodyti, kadangi praeitais metais festivalis paga-
jie buvo sukurti, – tęsia G. Arlickaitė. – Turiu galvoje tris A. Puipos lmus, rodytus festivalyje. Priminėme laiką ir kontekstą, kai jie buvo sukurti. Norėjome pagerbti išėjusius savuosius – rodyti trys trumpametražiai Vytauto Damaševičiaus lmai, taip pat „Strazdas – žalias paukštis“ (1990), skirtas kompozitoriui Broniui Kutavičiui, rašiusiam daug muzikos lietuvių lmams, atminti. Šia programa norėjome parodyti, kad mūsų kino istorija yra gyva, joje daug gražių, prisiminti ir analizuoti šiandien vertų dalykų.“
DOMISI DAUGIAU
„Matome, kad kino festivaliai įtraukia daug klasikos, atsiranda vis daugiau kitų iniciatyvų, rodančių anksčiau sukurtus lmus, kino teatrai regionuose nori rodyti daugiau klasikos, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė V. Levickaitė. –Negaliu tiksliai atsakyti, kodėl, bet logiškas atsakymas tikriausiai būtų, kad atsiranda didesnis poreikis. Turbūt jaučiama, kad žiūrovai nori tokių lmų. Kitas labai geras įrodymas –„Kinas po žvaigždėmis“. Šių metų programoje buvo vien tik klasikiniai lmai ir, manau, tai buvo labai sėkmingas ėjimas. Kiek žinau, beveik visi bilietai buvo išpirkti. Vadinasi, žiūrovams įdomu. Tada, kai yra poreikis, ir bandoma jį atliepti. Ar yra ir kokia nors kultūrinė priežastis – nežinau. Ar tai rodo, kad žmonės nori būti labiau išsilavinę kino srityje, patobulinti savo kultūrines kompetencijas?“
liau realizavo idėją, kurią turėjo jau seniai, – tai retrospektyva, skirta daugiau nei vienam žmogui, nes, pasak pašnekovės, personalijų, kurios nusipelno retrospektyvaus žvilgsnio, dar yra labai daug. „Norėjome, kad šiais metais retrospektyvinė programa būtų iš dviejų dalių: pirmoji, skirta teatro santykiams „Kinas ir jo antrininkas“, ir antroji „Iš arčiau“, kurioje būtų ne viena personalija – kūrėjai, kuriems praeitais metais būtų sukakę 90 metų. Joje išsirikiavo vienu metu kūrę garsūs režisieriai, kurie ne tiek panašūs, kiek labai skirtingi, – galėjome stebėti, kokie skirtingi jų režisūriniai potėpiai, kokia skirtinga stilistika, koks originalumas visų kartu ir kiekvieno atskirai. Ši programa tam tikra prasme yra paliudijimas, kad kinas iš niekur neatsiranda, kad jis turi labai gražią savo tėkmę ir toje tėkmėje gali rasti iškilusių uolų. Tai lmai, kurie nepasensta net ir praėjus 50–60 metų. Dabar pristatydama naujausius europiečių lmus, apdovanotus, pagarbintus ir visokius kitokius, dažnai galvoju, ar po 50 metų apie juos kalbėsime taip pat, kaip dabar kalbame apie François Truffaut, M. Formaną, D. Makavejevą ar Peterį Brooką“, – mintimis dalijosi „Scanoramos“ direktorė.
„Be šios retrospektyvos, dar apžvelgėme savo, lietuvių, kino istoriją. Atrinkome tuos lmus, kurie, mano nuomone, nesulaukė deramo dėmesio nei iš žiūrovų, nei iš kritikų, tada, kai
Kino teatrų „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė teigia, kad pastarieji keleri metai buvo nelengvi ir daug ką keičiantys: pandemija, karas Ukrainoje. Būtent šiame turbulencijų kontekste kino teatrui norėjosi sugrąžinti žiūrovams kino žiūrėjimo didžiuliame ekrane malonumą, aistrą lmams ir kino magijai: „Tai padaryti galėjo tik patys geriausi. Taip programoje „Kinas po žvaigždėmis“ atsirado dešimt laiko patikrintų lmų, dėl kurių daugelis apskritai pamėgo kiną.“
„Nors apibendrintų duomenų neturime, o klasika visada buvo aktuali ir rodoma, dabar galime pastebėti kiek intensyvesnį nei įprastai klasikinių arba jais pretenduojančių tapti lmų sugrįžimą į kino teatrų repertuarus“, – kalba A. Balžekienė.
Ji įžvelgia kelias galimas priežastis: „Po karantino vis dar ne iki galo sugrįžęs naujų lmų srautas ir žiūrovų elgsenos pokyčiai. Mažesni lmai, nepriklausomas kinas sunkiau pritraukia žiūrovų į kino teatrus, todėl natūralu, kad programų sudarytojai ieško įvairių alternatyvų. Viena jų – kino klasika. Ji restauruojama, pritaikoma naujoms raiškos galimybėms, įdiegtoms kino teatruose, iš naujo parodoma nemažai kino meistrų lmų. Beje, ši tendencija pastebima ne tik Lietuvoje.“
„Skalvijos“ direktorė V. Levickaitė mano, kad seni lmai – ne tik paveldas, kurį pasidedi archyve ir laikai. Žmonės nori pažinti šiuos lmus ir jais mėgautis. „Klasikinę literatūrą skaitome, nes tai yra laiko patikrinti, vertingi, iš kartos į kartą perduodami kūriniai. Taip ir su lmais“, – pastebi ji.
SENŲJŲ FILMŲ REIKŠMĖ
„Pamatyk kine“ iniciatorė L. Sakalauskaitė, be anksčiau minėtų iniciatyvų, prisimena, kad per pastaruosius dvejus metus į kino repertuarus buvo grįžę tokie lmai kaip „Amelija iš Monmartro“ (2001), „Romeo ir Džuljeta“ (1996), „Įsikūnijimas“ (2009) ar „Titanikas“ (1997). „Tikrai geri lmai ir klasika – niekada nesensta.
Jei lmas iš tiesų geras, jis veikia, nepaisant to, kada buvo sukurtas, o platesnės kūrybos aplinkybės tik praplečia akiratį ir žinias. Tada pradedi atpažinti, koks režisierius, ką pasiskolinęs iš senesnių lmų, kokie lmai yra perkuriami n kartų pagal tą pačią formulę ir t. t.“, – mano pašnekovė.
„Kai kuriose šalyse visiškai įprasta repertuare rasti senų lmų, tai labai priklauso nuo kino kultūros toje šalyje. Pastaraisiais metais teko girdėti, kad Q. Tarantino atidarė kino teatrą, kuriame rodo išskirtinai senus B kategorijos lmus ir salės būna pilnos, – pasakoja L. Sakalauskaitė. – Kino lmai pirmiausia buvo ir yra kuriami kino ekranui, jame jie geriausiai atsiskleidžia ir joks namų kinas neatstos patirties žiūrėti gerą, įdomų lmą kartu su gausia auditorija.“
Kauno kino centro „Romuva“ atstovė J. Vyšniauskaitė pastebi, kad klasikos seansų netrūksta ir užsienyje – Europoje yra ir speci škai seniems lmams rodyti skirtų kino teatrų.
Pasak V. Levickaitės, kalbant apie arthauso kino teatrus, kuo didesnis kino teatras, tuo didesnis prestižas yra rodyti klasikinį kiną: „Taip pat priklauso, kiek klasika yra populiari toje šalyje. Šalyse, kurios yra didesnės ir turi gilias kino tradicijas, pavyzdžiui, Prancūzija, Lenkija, klasikinio kino poreikis yra dar didesnis.“
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyksta jau septyneri metai, nuo 2016 m. „Jis atsirado iš noro ir atsidavimo rodyti, supažindinti ir keisti kino žiūrovų supratimą apie šiek tiek užmirštą kino istorijos etapą, – pasakoja festivalio sumanytojas ir vienas iš organizatorių Aleksas Gilaitis. – Kadangi 2016 m. pats jau buvau baigęs kino paveldosaugos studijas, tad turėjau pakankamai žinių apie kitose šalyse vykstančius archyvinius kino festivalius ir galėjau pamatyti tiek Lietuvos kino rodymo lauko, tiek žiūrovų supratimo apie kino istoriją spragą. Juo labiau kad pats iš prigimties tikrai nesu organizatorius, pasisekė, kad draugas ir kolega Dmitrijus Gluščevskis tuo metu jau dirbo „Scanoramoje“, turėjo pakankamai jėgų ir ūpo palaikyti ir padėti sukurti „Pirmosios bangos“ pamatus. Trumpai tariant, manau, buvo tinkamas laikas, vieta ir tinkami žmonės, kuriems atrodė būtina paprastuoju – rodymo kino teatre – būdu kalbėti apie primirštą kino istorijos etapą.“
MAŽESNI FILMAI, NEPRIKLAUSOMAS KINAS SUNKIAU PRITRAUKIA ŽIŪROVŲ Į KINO TEATRUS, TODĖL NATŪRALU, KAD PROGRAMŲ SUDARYTOJAI IEŠKO ĮVAIRIŲ ALTERNATYVŲ.
A. Gilaitis mano, kad svarbu rodyti visokį kiną, tiek ankstyvą, tiek vakar sukurtą, tiek Holivudo produkciją, tiek Sovietų Sąjungoje kurtus propagandinius lmus. „Laikausi nuomonės, kad lmai nesensta, ir kiekvieno žiūrovo patirtis su konkrečiais lmais yra unikali ir savitai svarbi. Viena iš „Pirmosios bangos“ misijų yra priartinti pirmųjų dešimtmečių kiną prie Lietuvos žiūrovo, pratinti žiūrovo akį prie šiek tiek kitokių kino kalbos formų ir suteikti galimybę festivalio lmus pamatyti originaliomis, autentiškomis kino teatro sąlygomis, kokioms tie lmai ir buvo sukurti“, – pasakoja pašnekovas.
BESIKEIÈIANTI KINO INDUSTRIJA
Dar viena priežastis, kodėl senų lmų daugėja kino teatrų repertuaruose, – jų teisės tampa vis prieinamesnės. „Kino teatrų virtuvėje yra problema, kad dažnai norėtume parodyti vieną ar kitą lmą, bet nebūtinai susirasi teisių turėtoją.
Tai po truputį keičiasi, nors ir ne tokiais tempais, kaip mes norėtume, – sako V. Levickaitė. – Yra agentų, kurie specializuojasi klasikinio kino teisių administravimo srityje. Tada labai aišku, į ką kreiptis, ir tai sutaupo laiko resursų. Tai gali tapti ilgalaikiu bendradarbiavimu – kai agentas žino, kad kino teatras yra nuolatinis klientas, dažnai rodo kino klasiką, tuomet jis gali pasiūlyti geresnę kainą.“
Tačiau, pasak G. Arlickaitės, kino festivaliams klasikiniai lmai dabar ne visada yra taip lengvai prieinami, o kartais net dar sunkiau: „Darosi vis sunkiau ir sunkiau surengti retrospektyvų, nes teisės yra vienoje šalyje, kopija –kitoje, viskas gana brangu. Yra restauruotų ir nerestauruotų lmų. Surengti retrospektyvą kaip buvo sunku, sudėtinga ir brangu, taip ir liko.“
Anot A. Gilaičio, nors per pastaruosius metus Lietuvoje tikrai šiek tiek padaugėjo galimybių pamatyti klasikinių kino kūrinių skaitmeniniu kino formatu, tačiau galimybės rodyti archyvines kino juostas ir palaikyti aukštus technologinius standartus yra gan skurdžios.
„Ten, kur kino pasiūla visada buvo itin įvairi ir dažnai atstovaujanti visiems kino istorijos laikmečiams, jokio susidomėjimo nuosmukio ir nebuvo. Kaip pavyzdžius galiu paminėti tiek Paryžiuje ir Londone nuo pat šeštojo dešimtmečio itin aktyviai gyvavusius kino klubus ir sinematekų sales, tiek Italijoje aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais susikūrusius, dabar laikomus seniausiais ir svarbiausiais archyvinius kino festivalius. Galima sakyti, kad minėtose vietose tais laikais galimybės parodyti tam tikrų lmų buvo panašios kaip ir šiandien, bet būtent mūsų kraštuose buvo labai ribotos galimybės – pirmiausia dėl politinių, o vėliau ir dėl technologinių priežasčių. Dėl to tas kino įvairumas ir galimybė pamatyti klasikinių kūrinių kino ekrane pas mus atsirado palyginti neseniai ir gan pavėluotai“, – pastebi A. Gilaitis.
SENIEJI FILMAI VIRTUALIOJOJE ERDVĖJE
Paklausta, kodėl „Skalvijos“ kino centrui buvo svarbu rodyti senus lmus virtualiojoje platformoje (šiuo metu kino centras virtualiosios salės jau nebeturi – aut. past.), V. Levickaitė atsako: „Tai susiję su mūsų misija – mes sergame už legalų kino prieinamumą. Kuo daugiau galimybių žmonėms legaliai pasižiūrėti klasikinį kiną, kuo pasiūla įvairesnė, tuo kino kultūra Lietuvoje bus stipresnė. Internetas ir VOD platformos yra vienas iš tokių lmų sklaidos būdų.
Panašiai mano kino teatrų „Pasaka“ ir „ŽMONĖS Cinema“ direktorė: „Kino klasiką žiūrovai pamatyti gali ir mūsų namų kino platformoje internete. Džiugu suteikti galimybę kino klasiką pamatyti legaliai, netampant piratais.“
„Žmonės ir virtualiojoje erdvėje žiūri klasikinius lmus. Nauji lmai nelyderiauja ir nekonkuruoja su senais. Virtualiosiose salėse jie sulaukia tiek pat dėmesio kaip ir kino teatrų repertuaruose“, – priduria V. Levickaitė.
SKIRTINGOS RODYMO PATIRTYS
ŽIŪROVAMS PRITRAUKTI Pasak „Pasakos“ direktorės, šiais laikais kultūrinių veiklų pasirinkimas labai platus. Kaip teigia A. Balžekienė, žiūrovai vertina išskirtines, netipiškas patirtis: „Įvairūs pristatymai, diskusijos, gyva muzika, išskirtinė erdvė pritraukia didesnę auditoriją.“
„Papildomos vertės reikia, manau, daugeliu atveju. Net ir populiarios klasikos atveju. Ji padeda pritraukti žmonių, – pritaria V. Levickaitė. – Man atrodo, kad, pavyzdžiui, „Skrydžio virš gegutės lizdo“ parodymas Valdovų rūmų kieme daugumai žmonių yra patrauklesnis nei seansas „Skalvijos“ kino centre. Be abejo, daliai žiūrovų svarbu lmas, nebūtina papildoma vertė. Po kovido įsigalėjo tendencija, vadinama eventizacija: kino teatrai turi dėti daugiau pastangų ir galvoti apie daugiau papildomų verčių, kurios motyvuotų auditoriją ateiti į kino teatrų sales. Tai galioja absoliučiai visiems seansams, ne tik klasikos.“
„Romuvos“ programų koordinatorė nemano, kad šiems seansams tai yra absoliučiai privaloma, bet, jos nuomone, jeigu pavyksta kokybiškai pritaikyti papildomą renginio programą, kuri atlieptų rodomą lmą, – prasminga ir įdomu. „Ko gero, originaliausias pastarųjų metų sprendimas buvo mūsų bendradarbiavimas su klubu „Lizdas“. Pavyko suorganizuoti nebylios siaubo klasikos „Nosferatu“ (1922) seansą su gyvai kuriamu elektroninės muzikos takeliu. Renginyje buvo įdomu stebėti, kaip šimtmetį perkopusi juosta dera su šiuolaikine muzika“, – sako J. Vyšniauskaitė.
„Manau, visais atvejais svarbiausia yra suteikti galimybę lmui perteikti norimą emociją / žinutę ir papasakoti savo istoriją. Ir tai pasiekti gali prireikti labai skirtingų būdų, – mano „Pirmosios bangos“ idėjos autorius. – Esame rodę lmų, kurie patys už save kalba ir patys prisitraukia savo žiūrovą, bet rodėme lmų, kuriuos būtina rodyti iš autentiškos unikalios 35mm juostos arba kurių tiesiog neįmanoma parodyti be unikalios muzikos. Nebylaus kino muzikos parinkimas yra itin svarbi ir atsakinga seansų organizavimo dalis, kadangi nebylūs lmai yra be galo priklausomi nuo muzi-
kantų pasiruošimo, stilistikos, gebėjimo neužgožti ir padėti lmui perteikti emocijas ir dramaturgiją. Apie skirtingas nebylaus kino akompanavimo tradicijas galima būtų parašyti atskirą straipsnį, bet, mano manymu, ieškodamas ir atrinkdamas lmus, kartu ieškai ir garsų, muzikantų ar bent jau garsinio įsivaizdavimo, kokie instrumentai ar konkretūs muzikantai labiau tinka vieniems ar kitiems lmams. Negana to, reikia pripažinti, kad visos programos sudarymas ir muzikantų parinkimas yra itin subjektyvus ir asmeniniam skoniui pavaldus procesas. Todėl skonio ir supratimo vystymas ar bent jau formos palaikymas šiuo klausimu yra viena iš pagrindinių kino programos sudarytojo užduočių.“
„Nebylieji lmai nusipelno didelio dėmesio ir būti parodyti taip, kaip buvo rodomi būtent tada, kai juos lydėjo muzika“, – teigia „Scanoramos“ vadovė G. Arlickaitė. Praeitų metų spalio pabaigoje, prieš „Scanoramą“, festivalis kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru pakvietė į išskirtinį renginį
Šv. Kotrynos bažnyčioje – danų režisieriaus Carlo Theodoro Dreyerio nebyliojo kino šedevrą „Žanos d‘Ark aistra“ (1928) su specialiai jam sukurta kompozitoriaus
B. Kutavičiaus (1932–2022) muzika. „Šis projektas gimė 2009 m., kai Vilnius buvo kultūros sostinė. Tada ta proga mums norėjosi sujungti europietiškąją senąją kino kultūrą su labai modernia šiuolaikine lietuvių muzikos kultūra. Taip atsirado idėja, kad
B. Kutavičius sukurtų originalų didžiulės apimties muzikinį kūrinį orkestrui. Projektas pavyko ir buvo labai palankiai priimtas, todėl dabar, prieš pat jubiliejinę „Scanoramą“, kai jau atsisveikinome su B. Kutavičiumi, norėjosi atiduoti pagarbos duoklę šiam labai kukliam, bet didžiam lietuvių kompozitoriui ir jo muzikai. Man dabartinė orkestro traktuotė buvo labai artima – ji tokia harmoninga, tokia aiški, tokia preciziška, tokia kutavičiška“, – ypatingu ankstyvojo lmo seansu džiaugiasi G. Arlickaitė.
Jos nuomone, šiuolaikiniai kino teatrai nėra labai gerai pritaikyti orkestro skambesiui, todėl tokiems renginiams dažnai ieškoma netradicinių erdvių. Todėl, pasak „Scanoramos“ direktorės, Šv. Kristoforo orkestras grojo savo tradicinėje vietoje – Šv. Kotrynos bažnyčioje.
„Kad nebylieji lmai yra tokia neišsemiama versmė, rodo mūsų kitas projektas –ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Kiek daug buvo atrasta tada, kai kinas nesinaudojo tokiomis technologijomis, kaip dabar, kai jame nebuvo garso, kai jame taip rezervuotai egzistavo spalvos. Kiek daug jis turėjo, kiek daug jis buvo atradęs“, – su meile kinui pasakoja G. Arlickaitė.
nemokamą „Once in Vilnius“ programėlę, įkelk savo nuotrauką ar vaizdo įrašą ir drauge sukurkime filmą apie Vilnių.
Tekstas ir nuotraukos Giedrės Steikūnaitės Pasigirdus pirmiesiems šūviams, nevalingas instinktyvus krūptelėjimas per visus nuvilnija tarsi banga futbolo stadione. Šiandien čia mūsų susirinkę kelios dešimtys, o uždaroje patalpoje – šiame tamsiai dažytomis lentomis iškaltame Laukinių Vakarų saliūne – šūviai skamba garsiau, nei galėtum iš anksto įtarti: juk kulkos netikros, pistoletai – kad ir iš metalo, bet vis tiek žaisliniai, šaudo ne tikri banditai, o jais persirengę aktoriai, ir apskritai – dabar čia vyksta šou, vaidinimas, spektaklis. Pykšt pokšt, visi paplosime, sušuksime „Bravo!“, o tuomet išsiskirstysime, ir baigta.Netikra. Suvaidinta. Iliuzija.Tai kodėl taip daužosi širdis, lyg numanydama kažką ypatingo?
TAS JAUSMAS, KAD KAŽKAS DIDELIO ČIA NUTIKO IR GALBŪT NUTIKS VĖL
Daužėsi ji dar kelyje čionai, tose alinančiose Tabernaso – vienintelės Europos dykumos – dulkėse, kurios tampa dar labiau neįmanomos vasarą, kai dėl karščio sunku net kvėpuoti. Čia, tarp šių kalnų, uolų ir pilkšvai gelsvų slėnių, vidutiniškai lyja triskart per metus. O vos už pusvalandžio kelio, toje pačioje Almerijos provincijoje Ispanijos pietryčiuose – gaivios palmės, jūros mėlis ir vis brangstantys kurortai.
Čia, šioje europinėje dykvietėje, prieš gerą pusšimtį metų vyko svarbus pasaulio kino istorijos etapas ir buvo nu lmuotas turbūt pats geriausias visų laikų vesternas. Šiandien keleto kilometrų atstumu vienas nuo kito tebėra įsikūrę trys lankytini objektai, tiksliau, trys vieno lankytino objekto atmainos: buvusios vesternų lmavimo aikštelės. Jose vėją laukuose gaudo originaliõs XIX a. Šiaurės Amerikos Vakarų gyvenviečių architektūros fasadai – būtinai bankas, kalėjimas, viešbutis / viešnamis, dar – bažnyčia, arklidės, kalvio ir kitų darbo žmonių dirbtuvės, be kurių neišsiversi.
„Oasys Mini Hollywood“ yra pati didžiausia iš trijų Tabernaso dykumos lmavimo aikštelių ir pati komerciškiausia. Dar blogiau – jos savininkai sumanė narvuose apgyvendinti būrį laukinių būtybių, tarsi zoologijos sodas turėtų ką bendro su vesterno kino žanru. „Western Leone“ yra mažiausia iš trijų ir labiausiai apleista. Praėjusį pavasarį visus jos 8,5 ha buvo galima įsigyti už 2,8 mln. eurų, bet iki galo neaišku, ar kas tai padarė. O ko tikėtis iš trečiosios?
Dulkėtu vieškeliu privažiavusi prie „Fort Bravo – Texas Hollywood“ kontrolės posto, išlipu iš automobilio ir prieinu prie langelio plačiai atverti piniginės – suaugusiajam bilietas atsieina 20 eurų. „Paskubėkite prisiparkuoti, šou prasidės jau netrukus!“ – geraširdiškai pataria kasininkas. „Gal mes ne šou žiūrėti, o banko plėšti atvažiavome“, – mirkteliu jam. „Ech, žinai, mes prie to pripratę. Čia mus apiplėšinėja kasdien“, – neva gailiai atsidūsta jis. Akivaizdu, kad tą vidurdienio spektaklį, kuriame trys banditai apiplėšia banką, bent po kartą jau esame matę abu. Pakikename iš savo šmaikštumo. Tik vėliau man dingtelės, kad jo pasakyme turbūt glūdi ir gili politinė mintis.
Filmavimo aikštele „Fort Bravo“ tapo 1966 m., lankytinu objektu – maždaug penkiolika metų vėliau, kai už 6 tūkst. dolerių aplūžusiais netikrais namais apstatytą dykynę nusipirko kaskadininkas Rafas Molina: „Kad turėčiau darbo, jei čia
vėl bus lmuojamas koks lmas.“ Darbo jis tuomet neturėjo ir buvo beveik paskelbęs bankrotą, kol sugalvojo iš turistų imti po 25 pesetas (10 centų)
už pasivaikščiojimą po apgriuvusią Laukinių Amerikos Vakarų miestelio imitaciją. Dar po keleto metų pradėjo rengti kaubojų, šerifų ir banditų istorijų vaidinimus, kuriuose scena tampa smėlynė priešais liūdnai pagarsėjusį saliūną ir pats saliūnas. Tie šou yra daugiau linksmi ir pašaipūs nei rimti, tačiau vaidinami su nuoširdumu ir paprastumu, kurio čia, Andalūzijoje – Europos pietuose, ačiū Dievui, netrūksta. Štai aukso prisiplėšę broliai užeina į saliūną išgerti. „Du tekilos!“ – paliepia padavėjai. „Kuris sumokėsite?“ – atėjūnais nepasitiki ji. Vienas jų prieina prie pirmoje eilėje sėdinčio žiūrovo: „Kaip vadiniesi?“ „Andresas“, – nedrąsiai atsako vidutinio amžiaus turistas. „Šiandien tekilą visiems stato Andresas!“ –išsišiepęs sušunka „banditas“, o mes, publika, krizename. Vargšas Andresas vaidinimo metu tame pačiame kontekste dar bus minimas dažnai, o publika kaskart krizens vis garsiau.
Po spektaklio užkalbinu aktorius: koks jausmas dirbti teatre, imituojančiame kiną? „Oi, mums tikrai nenuobodu! Kiekviena diena čia vis kitokia“, –atsako toji padavėja. „Šerifas“ pasakoja, kad jam labai patinka dirbti su žirgais – šie, žinoma, spektakliuose vaidina save, – be to, „Fort Bravo“ ne-
retai vyksta vaizdo klipų, reklamų, kartais ir kino lmavimų, kuriuose šie aktoriai taip pat dalyvauja. Be forto ir Laukinių Vakarų miestelio, čia dar yra meksikietiškas kaimas ir prerijų indėnų palapinių tipi gyvenvietė, o ištaigingesnėje viloje apsigyveno visa juodos ir baltos spalvų kačių giminė, tingiai iš tolo stebinti netoliese besiparkuojančius turistus. Matyt, neišvengiamai į savo atliekamus vaidmenis žmogus ilgainiui įsigyveni: kai vienas lankytojas paprašo jį su šeima nufotografuoti ir aš įsijautusi jo telefono ekrane lygiuoju vaizdą, staiga pajuntu man į žandą įremtą pistoletą. Jaučiu jo šaltą vamzdį ant savo veido, girdžiu: „Atiduok telefoną!“, paskui – aktoriaus „bandito“ juoką, atsiprašymą ir beveik šmaikštų savo atsaką. Prisipažinsiu: nė kiek neišsigandau. Juk kino aikštelėje negali iš tikrųjų nutikti nieko blogo, nes viskas – tik vaidinimas. Argi ne taip?
Tačiau vėliau, beklaidžiojant po tą gyvenvietę, kurioje niekas niekada negyveno, ir žvelgiant į ją supantį didingą kraštovaizdį, apima jausmas, kad iš tikrųjų gali nutikti bet kas. Kaip kine, taip ir gyvenime.
SMURTO PERSMELKTA ILGA, Į SAPNĄ PANAŠI MEDITACIJA
Tabernaso dykynėse iš viso lmuota daugiau kaip 300 lmų, tarp jų – „Konanas Barbaras“ (Conan the Barbarian), „Indiana Džounsas“ (Indiana Jones), „Lorensas iš Arabijos“ (Lawrence of Arabia), kai kurie serialo „Sostų karai“ (Game of Thrones) epizodai. Už jos unikalumą 2020 m. Europos kino akademija Andalūzijos dykumai suteikė Europos kino kultūros lobio titulą. Tačiau bene svarbiausias jos nuopelnas kinui – tai, kad prieš pusę amžiaus čia gimė žanras spaghetti western – spagečių vesternas. Taip neelegantiškai jis pavadintas dėl to, kad jį kūrė italai, o žymiausias iš jų buvo vardu Sergio Leone.
Italijos režisieriaus S. Leone’ės kino ekrane sukurti Laukiniai Vakarai – tai sausros persismelkę kalnagūbriai ir tarp
Good, the Bad and the Ugly, 1966 m.). Geriausiu pasaulyje kada nors sukurtu vesternu dažnai vadinama juosta, kaip išduoda jos pavadinimas, pasakoja apie tris personažus: paslaptingą, tylą labiau nei žodžius mėgstantį atėjūną (Gerą), šaltakraujį premijų už nušautus blogiukus medžiotoją (Blogą) ir apsukrų, visada optimistiškai nusiteikusį banditėlį (Bjaurų). Visi trys jie tarpusavyje lenktyniauja ieškodami paslėpto aukso, o aplinkui vyksta JAV pilietinis karas. Žiūrint lmą tampa akivaizdu, kad nė vienas iš pagrindinių veikėjų nėra nei žymiai geresnis, nei blogesnis už kitus: šaudo ir sukčiauja visi trys.
Tačiau smagiausia tai, kad geriausią visų laikų vesterną apie Šiaurės Ameriką sukūrė italai Ispanijoje. Nuorodų į italų nuopelnus šiam žanrui pasirodo ir kitur – pvz., vienoje italų režisieriaus Gabriele’ės Salvatoreso kelio lmo „Marakešo ekspresas“ (orig. Marrakech Express, 1989 m.) scenoje keturi į bėdą papuolusio draugo gelbėti į Maroką automobiliu keliaujantys herojai paklysta ir atsiduria Tabernaso dykumoje, kur juos, kaip italus, prie lmo „Geras, blogas ir bjaurus“ plakato fotografuoja iš kažin kur atklydęs gerbėjas.
jų tyliai alsuojantys slėniai, gerai įdegę ir kiek murzini vaikai, savaitę ar daugiau nesiskutę piktadariai ir vieniši šūviai kažkur dykynėje, tada daug mirtinų šūvių ir daug tokios mirties nusipelniusių, kurie greitai dingsta ir iš ekrano, ir iš žiūrovų dėmesio lauko. Ir žvilgsniai – geriečių, blogiečių ir sutrikusių –tarp kurių šokinėja kamera ir kurie žiūrovams kelia žymiai daugiau įtampos nei tie šūviai. Italų vesternai ypač įsimintini ir dėl savo muzikos (beje, vesternai dar anksčiau buvo vadinami operomis su žirgais). Muziką garsiausiems S. Leone’ės kūriniams, kaip ir dar maždaug 30-iai kitų lmų, parašė italas kompozitorius Ennio Morricone. Kažkas jo kūrybą yra pavadinęs „barškuole gyvate perkusijoje“. Tos itin įtaigios melodijos ypač tinka kaip garso takelis kelyje –pabandykite.
„Matai, drauge, šiam pasauly yra dviejų tipų žmonės: tie, kurių rankose užtaisyti ginklai, ir tie, kurie kasa. Tu – kasi.“ /// „Geras, blogas ir bjaurus“, 1966 m.
S. Leone nustatė stiliaus ir tono standartus spagečių vesterno žanrui, ekrane įkurdino tylaus, paslaptingo nepažįstamojo personažą ir padarė Clintą Eastwoodą žvaigžde, tačiau pats buvo beveik nežinomas, kol kino teatruose pasirodė jo lmas „Už saują dolerių“ (it. Per un pugno di dollari, angl. A Fistful of Dollars, 1964 m.), pirmasis vadinamojoje „Dolerio trilogijoje“. Jame mūsų tylusis herojus atsiduria nustekentame Meksikos kaime, kur jau ilgą laiką pešasi dvi šeimos: viena jų užsiima alkoholiu, kita – ginklais. Atvykėlis sumaniai manipuliuoja abiejų šeimų silpnybėmis ir, joms kibus viena kitai į gerklę iki paskutinio kraujo lašo, pats iškeliauja nansiškai praturtėjęs. Praturtėjo ir lmą sukūrusi Italijos studija, nes jis tapo vienu daugiausia uždirbusių lmų šalies kino istorijoje.
Juostą pradėjus rodyti JAV, ėmė kapsėti ne tik liros, bet ir doleriai, tačiau JAV kritikai lmą pliekė už tai, kad jame per daug smurto. O, ironija: palyginti su dabartine Holivudo produkcija, smurtas anuomečiuose euro-
piniuose vesternuose šiandien atrodo tarsi nekaltas pokštas vaikų darželyje. Tačiau tada jo buvo „per daug“, todėl kai kurie vesternai būdavo cenzūruojami – apkarpomi ar net uždraudžiami. S. Leone kūrė herojus, neretai tik truputį geresnius nei lmo blogiečiai. „Jam buvo pabodusios ilgos kalbos JAV vesternuose, jis norėjo veiksmo, –spagečių vesternams skirtame tinklalapyje rašo Korano. – Todėl jo veikėjai sako mažiau, bet pasako daugiau. Vietoj žodžių jie kalba žvilgsniu. O tada – šauna.“
Po didžiulės lmo „Už saują dolerių“ sėkmės S. Leone sukūrė jo tęsinį, pavadintą „Keliais doleriais daugiau“ (it. Per qualche dollaro in più, angl. For a Few Dollars More, 1965 m.). Tiesa, tai ne visai tęsinys, nes visose trilogijos dalyse tie patys aktoriai vaidina skirtingus personažus (tik C. Eastwoodo įamžintas Žmogus Be Vardo visuose trijuose lmuose dėvi tą patį žalią pončą). Kita vertus, ką gali žinoti – juk visi tie nuotykiai galėjo nutikti ir vieno žmogaus gyvenime, kam čia reikia trijų. Šiame lme režisieriaus pristatyta naujovė yra antrasis gerietis (aktorius Lee Van Cleefas), susidedantis su pirmuoju (C. Eastwoodas), kad išžudytų blogiečių gaują ir pasiimtų už jų galvas paskirtus dolerius – iš viso 27 tūkst. Tačiau net ir geriečiai vienas kitu iki galo nepasitiki. Godumas, kvailumas, išdavystė – žmonės Laukiniuose Vakaruose nedaug kuo skiriasi nuo kitų. Na, ir kodėl turėtų.
Filmas žiūrovams labai patiko, tad kino studijos užsakė dar vieną. Štai tada S. Leone sukūrė savo šedevrą – juostą „Geras, blogas ir bjaurus“ (it. Il buono, il brutto, il cattivo, angl. The
Ir nors po šio lmo S. Leone buvo pavargęs nuo vesternų, kino studijos norėjo dar. Jos pasiūlė režisieriui aktorių Henry Fondą, su kuriuo dirbti jis norėjęs jau seniai. Taip gimė lmas „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (it. C’era una volta il West, angl. Once Upon a Time in the West, 1968 m.) – pats didingiausias S. Leone’ės darbas. Kaip rašo Korano, „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ yra geriausias įmanomas S. Leone’ės Vakarų pavyzdys. O jo Vakarai iš tikrųjų yra smurto persmelkta, ilga, į sapną panaši meditacija apie senųjų Amerikos Vakarų mitologiją“. Saulei pamažu ritantis žemyn, beklaidžiojant po dykumos uolas „Fort Bravo“ apylinkėse, man pagaliau dingteli, kad ta Laukinių Vakarų mitologija išties ir yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio Tabernaso dykumoje taip daužosi širdis, tarsi numanydama kažką ypatingo. Net nereikia būti vesternų mėgėju, užtenka ilgesingai pažvelgti nuo saulės primerktomis akimis į atsiveriančius tolius žinant, kad kine – kaip ir gyvenime: nutikti gali bet kas.
VISI ČIA KAŽKUO APSIMETA
Tabernaso dykumos lmavimo aikštelėse apima labai keistas jausmas – tarsi dalyvautum iliuzijoje. Regis, visi čia kažkuo apsimeta ir niekas iš tiesų nėra tas, kas sakosi esąs.
Aktoriai apsimeta banditais arba šerifais.
Ispanai apsimeta meksikiečiais.
Pietūs apsimeta Vakarais.
Dykuma apsimeta prerijomis.
Europa apsimeta Amerika.
Civilizacija apsimeta laukinė.
Laukinė gamta apsimeta civilizacija.
Laikas apsimeta kitu laiku.
Teatras apsimeta kinu.
Kinas apsimeta kitu kinu.
Tas kitas kinas apsimeta gyvenimu.
O kuo apsimeta gyvenimas?
Gyvenimas neapsimeta niekuo, arba tiesiog pats savimi.
Klausinėjo Giedrė Ivanova
Nuotrauka Gerdos Remeikytės
Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys tenka atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantįjį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys ir tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti atlikėjo Joseph June atsakymus.
9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė? Emocijos ir jausmai. Tai visa lemianti žmogaus savybė, kompasas, kuris veda per gyvenimą. Aišku, kartais jų reikia su saiku.
10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje? Bendravimo psichologijos. Žmogus, mokantis tik biologijos faktus ar matematikos formules, gali jaustis taip, lyg žinotų viską. Tačiau mokyklą pabaigęs pradeda mokytis iš naujo. Kaip išklausyti kitą? Kaip padėti kitam klausyti tavęs? Kaip kitas jaučiasi?
11. Kiekvieną mielą dieną tau būtina... Išgerti bent kelis puodelius kavos. Kava man patinka visokia, išskyrus tiesiog užpiltą vandeniu: nemėgstu, kai ir truputį kavą geri, ir truputį valgai.
Vakare galima gerti kavą be kofeino. Pastaruoju metu būna taip, kad išgeriu kavos ir einu miegoti.
18. Jei turėtum visą mėnesį klausytis vienos ir tos pačios dainos, tai būtų... Vaido Baumilos „Kunigunda“. Manau, išprotėčiau kitą dieną, bet turbūt iš pradžių būtų linksma.
19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti... Lazanija. Negaliu pasakyti priežasties, bet lazanija yra kažkas tokio...
20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų. Telefonas. Be telefono jaučiuosi nuogas ir neįgalus. Negerai turbūt, kad taip yra, bet jis man daug padeda.
1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi?
Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?
Labas! Dažniausiai į tokį klausimą atsakau: gerai, nors kartais būna visaip… Turbūt sėkmės jausmas ne visada priklauso nuo pačios sėkmės. Atrodo, viskas einasi pagal planą, aplinkoje –mylimi žmonės, ir kartu atrodo, kad esu įstrigęs. Būna, kad niekas nesiseka, bet, lengvai numojęs ranka, einu toliau ir jaučiuosi gerai, jaučiu, kad lydi sėkmė. Kartais tas jausmas priklauso ir nuo dienos laiko. Manau, visiems yra svarbi sėkmė: visi daug tikimės iš savęs ir aplinkos.
2. Kas (tau) yra laimė?
Man laimė turbūt yra jausmas, kuris nepriklauso nuo emocijų. Kartais būnu liūdnas ar piktas, bet vis tiek žinau, kad esu laimingas. Neatsimenu momento, kada nebuvau laimingas. Esu gyvas, sveikas – to pakanka.
3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelis ar labai labai mažas?
Jeigu reaguosiu šį klausimą paprastai ir pragmatiškai, tai didelis nenorėčiau būti, nes tada būtų sunku rasti tinkančius
drabužius ar lengvai įeiti pro duris. Jeigu kalbame apie galią ir pasiekimus, rinkčiausi vidurį. Kadangi vidurio pasirinkti negalima, manau, kad būčiau labai mažas. Nebūtų streso.
4. Su kuo svajotum papietauti?
Su savo amžinatilsį seneliu. Jis buvo melomanas, mums pietaujant aš jam duočiau paklausyti visų savo dainų, kalbėtume apie muziką, džiazo standartus...
5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui –egzistuoja?
Kalėdų Senelio egzistavimas. Norėčiau vėl tikėti Kalėdų Seneliu: kiek vaikystėje laimės man jis suteikdavo! Turbūt kaip ir kiekvienam vaikui.
6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?
Grįžčiau į 12 klasės laikus ir nuraminčiau save, kad neprivalau tapti odontologu ar kokiu žinomu mokslininku, kad būčiau vertas meilės ir mylėčiau kitus.
7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga...
Tortų, nuo kurių gali lieknėti. Tokiu atveju kiekvieną dieną suvalgyčiau po tortą. Ot būtų gyvenimas...
8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?
Tobulėjimui. Nesvarbu, ar tai būtų knygos, ar geras kompiuteris, kuriuo naudodamasis kažką kurtum, ar kelionės, praturtinančios pasaulėžiūrą. Taip nesigaili išleidęs ir kartu augi, eini žingsneliais į priekį.
12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, lmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu? Manau, kad visi mes esame kūrybingi, tik kuriame nebūtinai meno srityje. Ne visi jaučia džiaugsmą piešdami, bet galbūt jie kūrybiškai sprendžia buities situacijas. „Kūryba ne man“, –sako tie, kurie vieną kartą pabando ir meta. Meta, nes tai neteikia džiaugsmo.
13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?
Neskubėti ilsintis. Daug ką galima daryti lėtai ir taip pailsėti. Greitai gaminti maistą yra stresas, bet kai paskiri tam visą dieną, – malonumas. Norint pailsėti reikia sumažinti tempą.
14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?
Pridėčiau mygtuką, kurį paspaudus dingsta koks nors zinis skausmas ir galvoje pradeda skambėti Chopino muzika.
15. Geriausias visų laikų Jamesas Bondas yra... Danielis Craigas. Fainas jis man.
16. Patarimas sau kūrybinio kelio, karjeros pradžioje.
Tu niekam nerūpi. Susitaikęs su tuo, turėsi daugiau laisvės ir ramybės.
17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?
21. Kas tau sunkiausia? Laikytis nuolatinės sporto rutinos. Būna, įsivažiuoju, paskui kelias dienas pailsiu ir grįžti jau būna nebeįmanoma.
22. Gražiausias žodis yra... Nepriekaištingai.
23. Kokiam realiam žmogui ar personažui trūksta paminklo ir kur? Šrekui. Nesveikai geras lmukas. Mačiau jį 100 kartų, nes istorija, humoras labai rezonuoja su manimi.
24. Jei galėtum, kokio lmo ar serialo pabaigą pakeistum? Pakeisčiau visų lmų, kurių pabaiga bloga, į geras.
25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje yra...
Mano namai. Ten jaučiuosi geriausiai, saugiausiai ir visaip kaip -iausiai
26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas? Darbui, nes kartais norisi ištempti dieną, kad pabaigčiau visus darbus.
27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...
„Liuks TV“ skelbimus, kuriuose žmonės ieško pažinčių: „Viras iesko moters draugystej. 20-60 metu.“
28. Klaida, kurią mielai pakartotum. Žaisti kompiuterinius žaidimus iki ryto ir susigadinti ateinančios dienos planus. Aišku, būtina, kad žaidimai būtų labai geri, įtraukiantys.
Repertuarą sekite www.teatras.lt
Nors prieš keletą metų kilęs, per pasaulį nuvilnijęs ir Lietuvoje ataidėjęs #metoo judėjimas sukrėtė (nepakankamai) ir šiek tiek pakeitė mūsų visuomenę, tačiau atvirai kalbėti vis dar stigmatizuojančiomis seksualinio priekabiavimo, prievartavimo ir smurto temomis sunku net ir mene. Vienas iš retų bandymų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Jaunųjų kūrėjų programai režisierės Lauros Kutkaitės sukurtas spektaklis „Sirenų tyla“. Tai pusiau dokumentinis spektaklis, nagrinėjantis galios (dis)proporcijas, požiūrį į smurtą ir priekabiavimą mūsų teatre, jo bendruomenėje.
Tema vis dar be galo aktuali, o jaunosios režisierės ir jos suburtos gausios kūrybinės komandos pasiryžimas kelti šias problemas nacionalinėje scenoje – vienareikšmiškai sveikintinas. Tačiau apmaudu, kad, pasiryžus imtis šios problematikos, pritrūko drąsos ją nagrinėti tiesiai, atvirai ir empatiškai. Realios teatre ir kine kuriančių moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą ir smurtą, istorijos čia pridengiamos teatrališkumu, choreogra ja ir humoru, o bet kokios išvados apie bendruomenę ar visuomenę, kuri tai leidžia, pasiklysta stereotipuose, iš kurių net ir imantis lyčių vaidmenis perkainojančios temos nepavyksta išsivaduoti.
Atsispyrus nuo legendinės Homero „Odisėjos“, spektaklio pasakojimas pradedamas nuo įsivaizduojamo ant uolos įsikūrusio Sirenų salos teatro, todėl jame veikiančios, skirtingoms kartoms
Recenzavo Goda Dapšytė
Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt
Gyvenimas – tai sapnas. Tikiu, kad ne vieną šiuolaikinio pasaulio gyventoją aplankantis jausmas. Kai realybė pranoksta ne tik fantastinių lmų pranašystes, bet ir baisiausius mūsų košmarus, galima (o kartais net ir norisi) suabejoti: gal tai sapnas? Tad gal ir nenuostabu, kad aktorius ir režisierius Gediminas Rimeika nusprendė atsigręžti į žymiausio brandžiojo baroko ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos kūrinį „Gyvenimas – tai sapnas“. Juo labiau kad jame pasakojama apie Lenkijos princą Sigizmundą, kuriam lemta tapti tironu.
Nors šiandienė geopolitinė situacija lyg ir siūlytų ne vieną šio barokinio teksto šiuolaikinimo, aktualizavimo kryptį, tačiau G. Rimeika Vilniaus miesto teatrui „Meno ir mokslo laboratorija“ sukurtame spektaklyje labiau atsigręžia į teatro nei į politinę istoriją. Scenoje nesunku atpažin-
ti mūsų režisūros klasikų įtaką ir praėjusio amžiaus teatrališkumo tradicijas.
Perregima Oleksii Makukhino scenogra ja kuria stiklo kalno metaforą ir dusinančio vakuumo įspūdį, be to, leidžia greitas ir elegantiškas veiksmo vietos transformacijas. Kaip ir prieš dvejus metus sukurtame G. Rimeikos spektaklyje „Brilijant advenčers“ (scenografas Vladas Suncovas), „Gyvenimas – tai sapnas“ scenoje atspindimos savos ir priešiškos erdvės prieštaros. Pasaulis skyla į vidinę laisvę įkalintajam sosto paveldėtojui Sigizmundui suteikiantį kalnų kalėjimą ir valdžios (troškimo) gniaužtuose įkalinančius rūmus, kur veikia itin puošnūs ponai ir ponios, atklydę iš tolimo, teatrališko laiko (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė).
Spektaklis savo ornamentiškumu lieka ištikimas puošniajai baroko dvasiai, besikartojantis sceninio lengvumo įspūdis, regis, pamažu tampa skiriamuoju G. Rimeikos režisūrinių interpretacijų bruožu. Tačiau dramaturgija, kurią interpretuoti renkasi jaunasis kūrėjas, paprastai yra gilesnės, dažnai nemalonios ar nepatogios problematikos, kuri kol kas lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama kol kas žymima labiau punktyrais. Tad Lauryno Jurgelio scenoje aistringai įkūnijamo Sigizmundo drama, vos spėjusi sužibėti atradimais, pranyksta ją gaubiančiuose teatrališkuose sapnuose.
Rekomenduojama besiilgintiems neįpareigojančio teatrališkumo. Nerekomenduojama pernelyg gerai atsimenantiems Gintaro Varno spektaklį.
atstovaujančios aktorės Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė, Aistė Zabotkaitė ir Gerda Čiuraitė misti kuojamos, atitolinamos nuo realių moterų kostiumais, grimu ir šukuosenomis (scenografė ir kostiumų dailininkė Paulina Turauskaitė). Taip sukuriamas ne tik kultūrinis ir istorinis kontekstai, bet ir saugus atstumas nuo realybės tiek veikiančioms scenoje, tiek sėdintiems žiūrovų salėje.
Spektaklyje pateikiamos istorijos apie moterų (ir ne tik) žeminimą teatro ir akademinėje aplinkoje nemalonios, žiaurios ir, svarbiausia, tikros. Tačiau dauguma jų gali šokiruoti tik tuos, kurie praleido lietuviškąją #metoo bangą, mat iš esmės atkartoja viešumoje jau pasirodžiusius pasakojimus,
neanalizuoja padarinių, netiria aplinkybių, leidžiančių smurtui reikštis profesinėje aplinkoje, nekvestionuoja visuomenės vaidmens, neskatina prisiimti atsakomybės tų, kurie leido tam vykti greta. Čia konstatuojami faktai ir pašiepiami smurtautojai, taip jiems nežymiai kerštaujant, reprezentuojama ir „o prie manęs tai nelindo“ moterų grupė, spektaklyje įkūnijama Jūratės Vilūnaitės balso iš salės.
Norėtųsi tikėti, kad „Sirenų tyla“ netaps tylos garantu, paukščiuku, žyminčiu, kad šita tema mes pakalbėjome ir galime ramiai gyventi toliau, o veikiau taps akstinu tęsti temą, nes čia pradėta pasakoti, bet taip iki galo ir nepasakyta tiek daug.
Rekomenduojama praleidusiems lietuviškąją #metoo bangą. Nerekomenduojama žinantiems ir suprantantiems #metoo svarbą.
Rašė Gintarė Žaltauskaitė
Justas Tertelis daugeliui teatro mėgėjų tikrai pažįstamas iš jo kūrybinių teatrinių projektų. Aktorius, dramaturgas ir režisierius daugiausia kuria teatre „Atviras ratas“, Keistuolių teatre, bendradarbiauja su kitais teatrais. Už savo teatrinę kūrybą įvertintas ne vienu apdovanojimu, naujausias jų – praėjusiais metais jo režisuoto spektaklio „Muzika 2“ aukščiausias įvertinimas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Šis kūrėjas pernai taip pat režisavo kauniečiams ir miesto svečiams puikiai atpažįstamą, įsimintiną „Fluxus“ festivalį, kuris tapo vienu iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ svarbiausių renginių. Daugiausia kūrybinės energijos kūrėjas atiduoda teatro projektams, tačiau dalį jos skiria ir kitoms sritims. Viena iš jų – muzika.
J. Tertelis teigia, kad apie teatro ir muzikos ryšį galima kalbėti labai ilgai, šios sritys esą gali būti labai arti ir kartu labai toli viena nuo kitos. „Teatras formavo mane kaip žmogų ir kūrėją, tai stipri mano kūrybos braižo dalis. Natūralu, kad mano dainose ir muzikoje tai atsispindi“, – pasakoja menininkas. Jo dainose galima išgirsti plačią žanrų ir temų įvairovę, neretai jose atsiranda dialogų, įvairių personažų, galima išgirsti atskirų pasakojimų ar istorijų, viena daina netgi specialiai skirta kino aktoriaus profesijai. Dainose į šiandieną žvelgiama kiek (savi)ironišku, aštresniu, nei įprasta, žvilgsniu.
„Visi, kurie mėgsta teatrą ir istorijas, mano koncerte turėtų pasijusti lyg namie, nes tai savotiškas apsilankymas teatro užkulisiuose ar aktoriaus grimo kambaryje. Ten,
kur nuolatos sukasi istorijos, skamba tekstai, grojama instrumentais, o į viską žiūrima žaidybiniu ir kūrybiniu žvilgsniu. Tai teatrinės, sceninės, užkulisinės, viešos ir asmeninės dainos“, – šypsosi dainų autorius J. Tertelis.
Jis atvirauja, kad nors nuo paauglystės groja keliais instrumentais, tačiau niekada savęs nelaikė profesionaliu muzikantu. „Į muziką ir dainas dažniau žiūrėdavau kaip į galimybę melodija, akordais ir tekstu papasakoti dar vieną istoriją, kažką pradžiuginti ar suintriguoti“, – sako jis ir priduria, kad nors ir dalyvavo ne viename koncerte, grojo festivaliuose ir teatrų renginiuose, tačiau ilgą laiką savo dainas laikė stalčiuose. Pandemijos metu, užsidarius teatrams, Justas šį laiką išnaudojo kūrybiškai –nusprendė užsidaryti studijoje ir kartu su kompozitoriu-
mi Ignu Juzoku pagaliau įrašyti savo dainas. Taip atsirado pirmasis J. Tertelio autorinių dainų albumas „PraBudiMan“. Šio albumo dainas jau galima išgirsti internete, muzikos klausymosi platformose, tačiau vertinantiems gyvą garsą ir susitikimus yra puiki galimybė paklausyti jų akustiniuose koncertuose kovą ir balandį Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Telšiuose, Vilniuje ir Varėnoje.
„Muzika man – pabėgimas nuo šurmuliuojančio, rūpesčiais, reikalais ir įvairiomis situacijomis apraizgyto pasaulio. Tai lyg pakilimas virš intensyvios dienos debesų, atsiduriant ten, kur visuomet šviečia saulė, kur niekas niekur neskuba, kur viskas tampa paprasta, aišku ir šviesu“, – šypsosi aktorius, režisierius ir muzikantas.
Štai toks neįprastas klausimas nuskamba epinėje dramoje „Aštuoni kalnai“, kurią pristato „Kino pavasaris“ (kovo 16–26 d.). Pasakojimas vyksta XX a. pabaigoje, dar prieš interneto revoliuciją, tačiau jis skirtas šiandienos žmogui. Ar geriau blaškytis per pasaulį, per idėjas, per talentus bandant būti viskuo? Ar rasti tvirtus, bet vienus namus, dėl kurių galime tapti riboti ir atšiaurūs?
DU SUSIPYNÆ LIKIMAI
Ši istorija apie du draugus prasideda nuo jų vaikystės mažyčiame, beveik išnykusiame Italijos kaimelyje. Vienas jų – miesto vaikas Pietras, kurį čia atitempė tėvai. Kitas – Brunas, vienintelis panašaus amžiaus vietinis. Tarp jų užgimsta draugystė, pažymėta žaidimais ir svajonėmis.
Likimas susiklosto taip, kad Pietras lieka miesto, o Brunas – kalnų žmogus. Su visais tokius pasirinkimus lydinčiais pranašumais ir sunkumais. Pirmasis paskęsta beprasmiuose vakarojimuose su žmonėmis, kurie jam iš tiesų nerūpi. Antrasis – toks tolimas miestui, kad primena Robinzoną Kruzą.
Vaikystės vasaras leidę kartu, užaugę Pietras ir Brunas vėl bando vienas kitą suprasti: pasidalyti prisiminimais dienų, kurios anuomet atrodė neypatingos, nors vis dėlto formavo tolesnius abiejų gyvenimus. Pabandyti vėl susikurti ryšį, nors dabar, atrodo, nebeturi nieko bendro.
To paties pavadinimo Paulo Cognetti romaną adaptavęs režisierių Felixo van Groeningeno ir Charlotte’ės Vandermeersch duetas teigia, kad „Aštuonis kalnus“ statė taip, tarsi tai būtų meilės – bet ne romantiškos, o draugiškos – istorija: „Stengėmės sukurti epinį lmą per mažas detales. Odę stiprybei ir trapumui, kurį viduje nešasi kiekvienas gyvas padaras, žmogus, gyvūnas, augalas ir net kalnas. Norėjome sukurti lmą be cinizmo.“
Būtent šis siekis lme išties ryškus. Tai pasakojimas be grūmojimo pirštu. Nors siužetas vyksta laikais, kurie jau negrįžtamai prabėgo, laikais, kai lipant į kalną reikėdavo rankose neštis detalų žemėlapį, o susisiekti su žmogumi kitoje valstybėje galėdavai tik užsukęs į interneto kavinę, „Aštuoni kalnai“ nebando įrodyti, kad anie laikai
buvo geresni ar tauresni už šiuos. Filmo kūrėjams neįdomu lyginti skirtingus periodus.
Filmo centre – amžina žmogaus paslaptis. Ir Pietras, ir Brunas dažnai nesugeba paaiškinti savo elgesio ir pasirinkimų. Nors stengiasi, žodžių nepakanka. Jų ryšys mezgasi visai kitu lygmeniu nei bendravimas žodžiais. Kažkas reikšmingo visuomet lieka visai šalia kalbos, bet į ją neįsispraudžia.
Taip nutinka ne todėl, kad jie vienas nuo kito slėptųsi. Veikėjai ir patys sau yra šiokia tokia paslaptis. Koks žmogus, pridėjęs ranką prie širdies, išties geba atsakyti, kodėl jis nori dalykų, kurių nori, ar kodėl jaučia tai, ką jaučia? Ko
gero, dažniau priežastis savo elgesiui sugalvojame vėliau, nei įvyksta pats veiksmas.
Paradoksą puikiai ksuoja pagrindiniai aktoriai – bene didžiausios savo kartos Italijos kino žvaigždės Luca Marinelli ir Alessandro Borghi, abu gebantys net tylėdami ekrane perteikti įspūdingą emocijų diapazoną. Šalia – kaip žmogaus vidus neįveikiami kalnų peizažai, tik dar aiškiau pabrėžiantys, kad pasaulis žodžiais neišsemiamas.
KAM LIPTI Á KALNUS?
Kalnų peizažas šiam paradoksui – itin palankus. XX a. į klausimą, kodėl jis lipa į Everestą, alpinistas George’as Mallory atsakė žodžiais „Nes jis yra“ (angl. Because it‘s there). Taip pat jaučiasi ir šio lmo veikėjai, ypač Brunas. Kodėl mylime kalnus? Nes tai kalnai.
Kaip sako patys režisieriai: „Kodėl kas nors turėtų lipti iki kalno viršūnės? Tam nėra jokios logiškos priežasties ir vis dėlto mes lipame. Vien tam, kad vėliau nuliptume. Ir darome tai apžavėti.“
Meno istorija perpildyta kūrinių, bandančių gėrėtis būties paslaptimis, bet sukeliančių tik nuobodulį. „Aštuonių kalnų“ išskirtinumas – temą papildantys peizažai ir aiškus idėjinis veikėjų kon iktas, suteikiantis įvykiams papildomos svarbos. Akivaizdu, kad lmas įtraukė ir praėjusių metų Kanų kino festivalio žiuri, kuri skyrė dramai savo prizą.
Priešpriešą sukuria būtent antraštėje minimas klausimas, kas geriau: užkopti į aštuonis kalnus ar į vieną? Bruno ir Pietro atsakymai skirtingi. Vienas jų liks ten, kur gimė, net jei dėl to jį paliks visi aplinkiniai. Čia jo vieta. Kartais jo užsispyrimas atrodo genamas baimės nepritapti moderniame pasaulyje, tačiau jei Brunas ant kalno jaučia pilnatvę, kas galėtų įrodyti, kad mieste gyvenimas išties būtų geresnis?
Pietras keliaus ir kolekcionuos patirtis. Jo šaknys – kartu su juo. Kitame žemyne jis gali jaustis geriau nei namuose. Šia prasme jis modernus žmogus – aštuonių kalnų keliautojas. Jo horizontas – nepalyginti platesnis už Bruno. Tačiau, kol Bruno siela rami, Pietrą gena būtinybė save kaip nors įprasminti.
Filmas, nors ir visiškai kitokiu tonu, pataiko į didžiąją pastarųjų keleto metų kino temą (ryškią tokiuose lmuose kaip „Blogiausias žmogus pasaulyje“ ar „Viskas iškart ir visur“) –būtinybę beribiame pasaulyje save apsibrėžti. Nuspręsti, kad štai – aš. Ribotas, ydingas, bet tvirtas. Kalnų neprivalo būti aštuoni ar vienas. Tačiau jei lipsi į visas viršūnes, greičiausiai nepasieksi nė vienos.
Tradicinės komedijos nebejuokina, o eiliniai trileriai nebestebina? Jokių problemų – „Kino pavasaryje“ (kovo 16–26 d.) apstu netikėtų pasirinkimų. Filmų, kurie iškrinta iš konteksto ir atkreipia į save dėmesį. Su rūkymu kovojantys superherojai, antgamtinės varlės ir japoniškas minimalizmas – atėję į šio sąrašo lmus sulauksite ne visai to, ko tikėjotės. Būtent todėl juos pažiūrėti verta.
Savo pirmuoju vaidybiniu lmu garsi dokumentikos režisierė lmą pasirenka kurti apie teismo salę ir dvi moteris. Pirmoji – teisiamoji už savo vaiko nužudymą. Antroji – apie bylą rašyti atvykusi rašytoja. Jau proceso pradžioje teisiamoji nustebina susirinkusius paskelbdama, kad dėl nusikaltimo kalta ne ji, o burtai.
(rež. Andrea Bagney)
Apie Romos kino festivalio geriausio scenarijaus laureatą galima sakyti – tokio kino žiūrovai pasiilgo. Veiksmas, lyg senosiose Woody Alleno komedijose, čia toks gyvas ir šviežias, kad norisi įžengti tiesiai į ekraną. Tai tarsi fantazijų pasaulis, kuriame 90 proc. aplinkos yra identiška mūsiškei, tik visi veikėjai be galo charizmatiški ir šmaikštūs. Ramiai vaikštinėdama po Madridą Ramona sutinka Bruną, kuris iškart patraukia jos dėmesį. Tarp jų užgimusi kibirkštėlė atrodo kaip tobulų santykių pradžia (pamirštant, kad Ramona jau turi vaikiną). Tačiau kitą dieną mergina tą patį Bruną sutinka jau visai kitokiomis, nelabai patogiomis aplinkybėmis. Dar kartą širdis įtraukia ten, iš kur išsikapanoti ne taip jau paprasta.
(rež. Pierre Földes)
Pasirinkimas Haruki Murakami gerbėjams. Rašytojo trumpų novelių ekranizacija priima festivalio kinui gan retą sprendimą – pasakoti piešiniais. Animacija šiam rašytojui, pasirodo, puikiai tinka. Juk H. Murakami istorijose tikrovė nuolat susipina su sapnais, gyvūnai (dažniausiai – katės) įgauna antgamtinių galių, o realizmas padailinamas ekspresionizmo atspalviais.
Keliais sakiniais papasakoti, apie ką yra „Aklas gluosnis, mieganti moteris“, – kebli užduotis. Ar aiškiau taptų sužinojus, kad vienas veikėjų susidraugauja su kalbančia žmogaus dydžio varle ir kartu bando išgelbėti Tokiją?
Ateikite į „Aklą gluosnį, miegančią moterį“ ne todėl, kad jau matėte kažką panašaus, ateikite, nes dar nieko panašaus nesate matę.
A. Diop pradeda pasakojimą kaip tiesmuką teisinę dramą. Prieš teisėjus atsistoję veikėjai turi išsakyti savo tiesas, o mes, žiūrovai, susidaryti nuomonę. Tik vėliau, pasitelkdama vizualias paraleles ir montažą, režisierė atskleidžia, kokius gilius akmenis išjudino šis, atrodo, kvailas klausimas: ar už mūsų veiksmus gali būti atsakinga juodoji magija?
Tyliame Japonijos mieste gyvena jauna mama Taeko, jos guvus sūnus ir naujas sutuoktinis. Šeima susikūrė savitą idilę, kurią nutraukia nelaimingas atsitikimas. Tragedijos sukrėsti veikėjai turi iš naujo sau atsakyti, kaip gyventi toliau. Taeko gyvenime vėl pasirodo jos buvęs vyras, dabar jau benamis, bandantis iš naujo stotis ant kojų. Prie dabartinio jos sutuoktinio šmėžuoja kadaise dėl Taeko palikta mergina.
Nors pavadinimas „Meile mano“ leidžia suprasti, kokiai emocijai nupasakoti skirta drama, tai tikrai nėra meilės istorija klasikine prasme. Meilė čia suvokiama labai plačiai. Romantinė, motiniška, platoniška, nuoširdi ir savanaudiška meilės susipina į grakščią, nors ne visuomet emociškai paprastą mozaiką.
(rež. Quentinas Dupieux)
Europos kine šiuo metu nėra kito tokio autoriaus kaip Q. Dupieux. Nebūtina jo mėgti, bet bent kartą pamatyti vieną iš prancūzo fantastinių komedijų derėtų vien todėl, kad nėra jų su kuo palyginti.
„Rūkymas sukelia kosulį“ parodijuoja superherojų žanrą, kurio lmų pastaraisiais metais perpildyti kino teatrų ekranai. Blogio imperatorius paskelbia apie planą sunaikinti Žemę. Jam gali pasipriešinti tik elitinis superherojų būrys „Tabako pajėgos“. Tačiau herojai turi savų problemų – jie sėdi retrite, kur eina komandinės dvasios reabilitacijos kursą. Rekomenduojame tiems, kuriems patiko „Toro“, „Zomša“ ar „Guma“, ir tiems, kurie nori nustebti, – ei, va čia kažkas tikrai kuria kiną kitaip.
Imdamasis kaip niekad aktualių temų – smurto, imperializmo, migracijos – ką tik pasaulinės premjeros Berlyno kino festivalyje sulaukęs lmas žingsnius dėlioja netikėtai. Tai, kas galėtų virsti pamoka socialinėmis temomis, debiutuojančio režisieriaus G. Abbruzzese rankose tampa atmosferiška, vizualiai tiršta kelione per erdvę ir laiką. Tikrai patiks tiems, kurie mėgaujasi Gasparo Noé ar Nicolo Windingo Refno lmais.
Kamera stebi dviejų, atrodo, nesusijusių vyrų kelius. Pirmasis, Aliaksejus, po alinančios kelionės per Baltarusiją ir Lenkiją prisijungia prie Prancūzijos svetimšalių legiono. Džomas, esantis visai kitame žemyne, siekia apsaugoti gimtąjį kaimą Nigerio upės deltoje nuo atvykstančių Prancūzijos naftininkų. Ant smurto ribos balansuojantis „Disko berniukas“ anksčiau ar vėliau turi pratrūkti. Organizatorių inf.
Visus šiuos lmus galėsite pamatyti „Kino pavasaryje“ kovo 16–26 d.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41).
Paroda veiks iki 2023 08 01.
Muzika – tarsi oras, tarsi deguonis, kuriuo mes visi kvėpuojame. Muzika nepaiso jokių sienų, suvaržymų, cenzūrų. Kaip sako išmintingi žmonės, muzika atneša dangų į žemę. Muzika sukelia revoliucijas, nuverčia režimus. Būtent muzikos labiausiai bijo diktatūros, nes jos kontroliuoti neįmanoma. Augę sovietmečiu (man teko tik dvylika metų šio „gėrio“) žino, kokiais būdais sklido muzika, jos įrašai ir kokią įtaką jie darė. Tai buvo taip trokštamos laisvės gurkšniai. Kai kurie tais gurkšniais paspringdavo, nes ne viskas prasprūsdavo pro sovietinės cenzūros ltrus, tačiau muzika teikė vilties, o viltis yra paskutinis dalykas, ką žmoguje gali nužudyti.
Praeitais metais buvo minima Romo Kalantos susideginimo 50 metų sukaktis. Tikriausiai nedaugelis žino, kad R. Kalanta grojo gitara, gana gerai, kiek tai buvo įmanoma tuo metu, buvo susipažinęs su vakarietiška muzika. Nenuostabu, kad po jo susideginimo režimas smarkiai sugriežtino jaunimo kontrolę ir pirmiausia uždraudė kai kurias populiarias muzikos grupes.
Apie tai ir dar daugiau yra ši puiki paroda. Turtinga savo turiniu, informatyvi ir interaktyvi. Gal tik gaila, kad KGB archyvo dokumentai neišversti į lietuvių kalbą, nes šių laikų jaunimas neskaito rusiškai, o būtent jiems ir būtų labai naudinga sužinoti, kokiomis sąlygomis gyveno jų tėvai. Beje, prieš einant į parodą, labai rekomenduoju paklausyti Domanto Razausko radijo laidą „Pakartot“, kurioje – pokalbis su vienu šios parodos kuratorių Povilu Girdeniu.
MO (Pylimo g. 17).
Paroda veiks iki 2023 08 06.
Pirmuosius portretus-fosilijas Žilvinas Kempinas sukūrė dar 1996 m. Projektas tęsiamas po 27 metų. Skaičius 27 yra magiškas kultūros pasaulyje. Jonas Mekas į Lietuvą iš Niujorko grįžo po 27 metų. Visi tikriausiai žinote garsųjį „27-erių klubą“, kuris sujungė 27-erių metų Anapilin išėjusius menininkus: Brianą Jonesą, Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą, Kurtą Cobainą, Janis Joplin, Jeaną Michelį Basquiat’ą ir kt. Kažkas yra bendro tarp mirusių menininkų ir Ž. Kempino portretų. Ir tie, ir tie yra virtę fosilijomis, palikę savo atspaudus laiko geologiniuose sluoksniuose. Mūsų veidas – įdomus dalykas. Mes niekada jo nematome tokio, koks jis iš tiesų yra. Gal tik fotogra ja sugeba jį už ksuoti, tačiau dažnai negalime į save nuotraukose žiūrėti, nes nepatinkame patys sau. Žmonės nuo seniausių laikų norėjo įamžinti savo veidą – senovės graikų ir romėnų žymių žmonių pomirtinės kaukės, Agamemnono, Tutanchamono atvaizdai. Daugelis dailininkų tapydavo portretus ir autoportretus, kad įamžintų save ir kitus, kad už ksuotų akimirką, įrašytų save į laiko portretų galeriją. Nenuostabu, kad ir mes daromės asmenukes.
Ž. Kempino įamžinti portretai parodoje atgyja, jų negyvos akys stebi ir stebi mus. Keistas jausmas – žmonės dar gyvi, tačiau, atrodo, tarsi žiūrėtų į mus iš kažkur anapus. Paroda papildyta vaizdo įrašais, parodančiais įkaukinimo procesą, todėl linkiu visiems malonaus ir turiningo laiko.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39). Paroda veiks iki 2023 04 14.
Linas Jusionis, kaip visada, ištikimas savo minimalistinei estetikai. Jo darbai švarūs, abstraktūs, meditatyvūs, į juos tiesiog gera žiūrėti. Bežiūrint galima kai ką ir daugiau įžvelgti – švelniai, raminamai krintančią šviesą, o kai kur ir tamsą, bet ne baugią, o paslaptingą. Geras menas tuo ir geras, kad kiekvienas jame įžiūrės save, tai, kas jį jaudina ar jam aktualu. L. Jusionio paveiksluose vieni matys teniso aikštelę ar vonios plyteles, o kiti – tiesiog geometrines gūras, sulaužytą horizonto liniją. Pavadinimas „Horizonto kilpa“ suponuoja ir loso nę, metazinę erdvę. Tai, kas yra už mūsų zinės regos ribų ir patiriama tik jausmine rega. Ateikite ir patirkite.
Knygos sudarytojas Ramūnas Čičelis. Dominicus Lituanus, 2022
Praėjusiais metais minėtas Jono Meko gimimo 100-metis gerokai sujudino šio kūrėjo palikimo tyrėjus. Iš, atrodo, begalinio J. Meko archyvo buvo iškapstoma iki tol nepublikuotos medžiagos –poezijos, prozos, lmų scenarijų, fotogra jų, garso ir vaizdo dokumentų. Iš šios medžiagos buvo leidžiamos naujos knygos, lmai, rengiamos parodos, net statomi teatro spektakliai. Tikriausiai vieną didžiausių ir svarbiausių J. Meko archyvo dalių sudaro laiškai. Būtent laiškai geriausiai atskleidžia jo charakterį, požiūrį į įvairias temas, žmones, įvykius, asmenines detales, ne visada malonias. Kaip rašo pats J. Mekas, „Laiškai kartais verčia žmogų raudonuoti“...
Viena tokių knygų, išleistų praėjusių metų pabaigoje, yra „Draugystė: Jono Meko ir Antano Naujokaičio laiškai“. Ją sudarė literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis, jau anksčiau tyrinėjęs J. Meko kūrybą ir 2020 m. parašęs knygą „Jono Meko „Aukso vidurys“: kūrybos lotopinė žiūra“.
Algimantas Antanas Naujokaitis (1932–2004) – įvairių lietuviškų laikraščių žurnalistas, redaktorius. Jo iniciatyva buvo išleistos J. Meko knygos „Laiškai iš niekur“ („Baltos lankos“, 1997), „Semeniškių idilės. Reminiscensijos“ (Baltos lankos, 1997), „Trys draugai. Jurgis Mačiūnas, Yoko Ono, John Lennon“ (Baltos lankos, 1998), „Dienų raštai“ (Baltos lankos, 1998).
J. Mekas ir A. Naujokaitis bendravo dešimt metų, nuo 1994 m. iki netikėtos A. Nau-
jokaičio mirties 2004 m. gegužę. Būtent šis dešimtmetis ir atsispindi jų korespondencijoje. Laiškai puikiai ir kartais labai jautriai atskleidžia jų bičiulystę. Drįsiu pareikšti, kad pavadinimas „Bičiulystė“, dvelkiantis šiluma ir medumi, būtų tikęs labiau nei „Draugystė“. „Aš atiduodu viską į tavo geras rankas ir gerą galvą...“ – rašo Antanui Jonas. Beje, nors visi aplinkiniai Naujokaitį vadino pirmuoju vardu –Algimantas, J. Mekas jį vadino tik Antanu arba šv. Antanu. „Antanai, blogi reikalai su šitom korektūrom. Jie nori pakeist mano rašymo ritmą, pauzes. Jie nori mane suvadovėlinti. Bet tas jiems pavyks tik po mano mirties... O dabar, Antanai, aš viską uždedu ant tavo pečių...“ Laiškuose netrūksta ir nuoširdaus mekiško pyktelėjimo, atmiešto humoru: „Tarp kita ko: mano kaimas, kuriame užaugau ir apie kurį parašiau „Semeniškių idiles“, vadinasi SEMENIŠKIAI, ne Semeniškės. Ta klaida tau kainuos mažiausiai du butelius.“
Gaila, kad knygos sudarytojas nepažvelgė į platesnį šiuos susirašinėjimus gaubiantį kontekstą. Buvo galima pakalbinti aktyvius šių įvykių dalyvius –A. Naujokaičio sūnų Dalių Naujokaitį, žmoną Staselę Naujokaitienę, „Baltų lankų“ steigėją Saulių Žuką, kurių prisiminimai ir komentarai būtų prasmingai papildę laiškus ir užpildę kai kurias pilkas ertmes, kurių susirašinėjime netrūksta. Tačiau rekomenduoju šią knygą perskaityti ne tik epistoliarinio žanro mėgėjams, ne tik J. Meko kūrybos ir palikimo tyrėjams, bet ir visiems, besidomintiems to (ir šio) meto Lietuvos kultūra.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023
Rašyti apie poeziją – tai tarsi archeologui iš vienos šukės atkurti visą epochą ar astronomui iš žvaigždžių dulkių sudėlioti mūsų visatą. Rašyti apie poeziją – tai įsiskverbti į poeto sielą, ją sudaužyti į milijonus šukių, šukes paversti dulkėmis ir vėl sutverti iš naujo – tarsi vėjo išpustytą mandalą. Įsitverti ir iš naujo sutverti... neįmanoma.
„Įsitvėrimai“ – naujoji poeto Rimvydo Stankevičiaus knyga. R. Stankevičius už ankstesnius poezijos rinkinius apdovanotas tikriausiai visomis įmanomomis premijomis, o pernai ir pačia svarbiausia – Nacionaline kultūros ir meno premija už klasikos geną šiuolaikinėje poezijoje. Naujausias rinkinys „Įsitvėrimai“ ne veltui taip pavadintas. Eilėraščių eilutės įsitveria ir nepaleidžia. Įsisiurbia, įsigeria į sielą, į odą, į miegą, į dabartį...
Viskas prasideda budimo palatoje, kur tiriamas Dievo buvimas tarp mūsų, sąmonės paribiai, užtemimai, išsėtinės naktys, gynybinės linijos, kur naktis ir nebūtis beveik sutampa, kur gyvenimas tęsiasi, nors nežinia tik link čia ar nuo čia, kur negali atsinešti nuosavo kūno, kur viskas tobula: daiktai – be vardų, žemė – be pėdsakų, tvarsčiai – be kraujo dėmių, kur visas gyvenimas –lyg pro traukinio langą, kur nėra laiko nei skausmui, nei mirčiai, kur visos pasakos pasibaigia gerai, kur kyla mėnulis, kur tobula ir todėl neužrašoma po-
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023
Jurgos Tumasonytės novelių romanas „Naujagimiai“ –tai jau penktoji rašytojos knyga. Autorė, drįsčiau teigti, labai kryptingai ėjo šio painaus žanro link. Pirmoji jos knyga buvo trumpos istorijos, antroji –užrašyti nutikimai, trečioji –novelės, ketvirtoji – romanas ir štai penktoji – novelių romanas. Įdomu, kokia bus šeštoji? Nežinau, kaip rašytojai rašyti, bet man, kaip skaitytojui, skaityti šį novelių romaną buvo tikrai gana nepaprasta. Pirmiausia jį skaičiau kaip noveles, tačiau vienu prisėdimu perskaityti keletą novelių nelabai mėgstu, nes skirtingos istorijos, veikėjai ir visa kita susimaišo į vieną gniutulą ir tiesiog pradingsta. Kai supratau, kad „Naujagimius“ reikia skaityti kaip romaną, jau buvau primiršęs, kas įvyko knygos pradžioje, koks buvo to ar kito veikėjo vardas, iš kur tas vaikas ir pan., todėl teko knygą perversti iš naujo. Knygoje aprašomi įvairūs eksperimentai tarsi perauga į autorės eksperimentus su skaitytoju. Jaučiausi tarsi dėliodamas dėlionę ar spręsdamas kriminalinį uždavinį, kuriam suprasti reikia nusibraižyti sche-
mą su įvykiais, vietovėmis, vardais ir kitomis svarbiomis detalėmis. Kur dar įterpiamos mistinės istorijos, sapnai, pomirtinis pasaulis.
Rašytoja labai profesionaliai žaidžia su skaitytojo vaizduote ir fantazija. Jaučiausi, kad ji, tarsi Vergilijus, vestų mane per įvairius amžius, pasaulius, epochas, materijas, erdves; vienas – pažįstamas, kitas – nujaučiamas, trečias – nesuvokiamas, ketvirtas – į kurias niekada nenorėtum patekti ar net jas susapnuoti. Vienoje novelėje vaizduojamas pomirtinis pasaulis labai panašus į
Dante’ės Alighieri „Pragarą“, tačiau jį suvokti buvo žymiai paprasčiau, nes nuodėmės, už kurias pasmerktieji kentė kančias, buvo gerai pažįstamos ir ne kartą mūsų istorijos uraganuose patirtos ir išgyventos.
Už kai kurias vis dar neatsiprašyta. „Čia visi nori ko nors atsiprašyti, tik atleisti nėra kam“, – sako viena pasmerktųjų.
„Naujagimiai“ – puiki, sodri, vaizduotę provokuojanti knyga, kuri, beje, lengvai galėtų tapti ir lmu.
ezija, kur ilgesys, kosminis šaltis ir šviečiantys šviesmečiai, kur tikrovė – tik tu.
Šviesos kaimynystėje kur dursi pirštu –ten skauda, kad ir kur statysi koją – ten muzika... ten niekas daugiau į mane neateis, ten tamsa – visada arčiau, ten laužo šviesų pagražinti plaikstos žmonių siluetai, ten mama dar labai jauna, ten žodžių knibždėlynai, vaikystės stebuklai, gyvenimo muzika, Žaneta, ten dabartis, tikrieji namai, krūmas – paukštis, nejauki bažnyčia, vidinėse kišenėse pamirštos dangaus riekės, vidinės tuštumos, vidiniai priekaištai, vidinis kraujavimas, nualpęs Mocartas, atsakymai ir praregėjimai, skaistykloje sustingusi siela, viršvalandžiai ir nuotraukos negatyvas.
Tikrovė yra restauruotas paveikslas, išėjimas, kurio nebuvo, pūgos, pūgos, pūgos, šiurpas ir lietus, pavargusios kojos ir neritmiški žingsniai, berniukas, vienišas žiburys, reklaminis stendas, šiurkšti žolė, tūkstančiai vienatvių, gatve vėjo gainiojamas maišelis, vienintelis tikras Tu, rūkas, nelankomas kapas, ta pati melodija, laiko skiemuo, kelio ženklai, paukštis, krintantis nuo debesies ir šonu pasuktas raktas.
Rinkinio eilėraščiai poetui yra iki kraujo asmeniški, kaip kažkas rašė – biograniai. Įsitverti dantimis, nagais savęs ir tverti, tverti, tverti... Rašyti apie poeziją neįmanoma, tačiau įdomu.
ATSIMINIMAI APIE IRENĄ VEISAITĘ“
Sudarytoja Reda Pabarčienė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023.
Irena Veisaitė – literatūrologė, germanistė, teatrologė, pedagogė, Atviros Lietuvos fondo steigėja ir ilgametė valdybos pirmininkė –šį pasaulį paliko 2020 m. gruodžio 11 d., būdama 92 metų. Jai skirtoje knygoje atsiminimais apie ją dalijasi 90 jos bičiulių. Pritrūko dviejų iki simboliško skaičiaus ir būtų buvę po vieną liudijimą kiekvieniems nugyventiems metams. O nugyventa, išgyventa, pergyventa, užgyventa buvo daug! Jei norite patirti visas I. Veisaitės gyvenimo istorijas, kurios kartais skamba kaip nerealistiškas kino scenarijus, rekomenduoju perskaityti jos ir kultūros istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.
Būtent apie Irenos skaidrumą knygoje „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“ ir kalba visi pašnekovai. Apie jos sielos skaidrumą, išmintį, toleranciją, meilę, atleidimą, dosnumą, ištvermę, pagarbą, atjautą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Knyga ne tik apie I. Veisaitę, bet ir apie ją prisimenančius. Kiekvienas pašnekovas pasirenka savo pasakojimo būdą. Vieni atviriau dalijasi prisiminimais, kiti – tik Irenos laiškais, tačiau visuose justi netekties skausmas.
Pasakojimuose atsiskleidžia to meto svarbiausi kultūriniai įvykiai, literatūros, teatro, muzikos pasaulių aktualijos, asmenybės. Skaitytojui praveriamos ne tik I. Veisaitės buto, kuriame
vykdavo intelektualios diskusijos, įvairių kultūros reiškinių aptarimai ar tiesiog draugiški pasisėdėjimai, bet ir jos širdies, dvasios durys. „Daugeliui atsiminimai gimė kaip atsisveikinimas su Irena, pagarbos ir dėkingumo pareiškimas jai ir savo pasirinkimų įprasminimas per santykį su ja ir drauge praleistą laiką“, – rašo knygos sudarytoja. Šiek tiek keista, kad nėra Vytauto Landsbergio, kuris ne kartą yra minimas knygoje ir su kuriuo Irena palaikė gražius santykius, prisiminimų. Trūksta ir jos dviejų mėgstamų režisierių – Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo liudijimų. Tačiau, kaip sako knygos sudarytoja, tikėtina, kad atsiminimai ir toliau bus renkami ir galbūt publikuojami naujuose knygos leidimuose.
Man asmeniškai neteko pažinti I. Veisaitės, nors ne kartą teko ją kviesti į O. Koršunovo teatro spektaklius ar skaityti jos spektaklių recenzijas. Todėl ši ir anksčiau minėta A. Švedo knygos yra vienintelis būdas pažinti ją. Taip pat ir per muziką. Garsiausio Estijos kompozitoriaus, artimo I. Veisaitės bičiulio Arvo Pärto vienas žymiausių kūrinių „Für Alina“ yra skirtas Irenai, nors ir pavadintas Irenos dukros Alinos vardu. Todėl labai rekomenduoju, skaitant šiuos pasakojimus, juos įsigarsinti ir šiuo jautriu kūriniu. Nekantriai laukiu ir režisierės Giedrės Žickytės naujojo dokumentinio lmo „Irena“.
Būti jaunu kūrėju smagu: visas pasaulis atrodo didelis ir platus, o jame viskas – atvira ir įmanoma. Vis dėlto šis atvirumas ir įmanomumas, didumas ir platumas kartais gniaužia kvapą, nes svaiginančią laisvę dar reikia ir suvaldyti. Miglės Palkevičiūtės projektas „Migluma“ susiduria su tokiomis bėdomis: EP „Nebula“ pulsuoja gyvybingumu ir kūrybišku polėkiu, tačiau tam tikros kontrolės jam pritrūksta. Nuo pat pirmos akimirkos jau gali girdėti, kad kūrėja – maksimalistė. Dėdama įvairiausias temas į vos šešis kūrinius, ji bando aprėpti tokius plotus, kuriuos retam muzikantui pavyksta apdainuoti keliuose albumuose. Panašiai nutinka ir su muzikinėmis įtakomis: art pop elektroniniai garsai, liaudies muzika ir net Laurie Anderson motyvas – viskas šiame albume maišosi į vieną pirmapradę sriubą, kurioje pradžia virsta pabaiga ir t. t., ir pan. Tokio energingo kūrybiškumo klausyti įdomu, žavi ir Miglumos ambicingumas, noras traukti visus savo ginklus, tačiau galbūt keli paprastumo lašai nebūtų sutrukdę. Smūgis smūgiu, tačiau atsirinkti, kas yra svarbiausia, o kas turi likti nuošalyje, irgi svarbu. „Nebula“ yra tikrai dėmesio vertas darbas, šis debiutas – tarsi besiritanti energijos ir drąsos liepsna, ir net jeigu jam tikslumo kartais pritrūksta, vis tiek įdomu. Reikia suprasti, kad kūrėja bandė sudėti visą save ir tai kartais gali apsvaiginti tiek ją, tiek ir klausytoją. Ateityje labiausiai norėtųsi, kad į kūrybą būtų pažvelgta šiek tiek paprasčiau, šiek tiek konvencionaliau ir šiek tiek paklūsta žanro taisyklėms. Net keista, bet mini albume pritrūksta earwormo, kad išsyk atpažintum, jog čia Migluma. Iš kitos pusės, jei Migluma yra gaivalas, i buy it.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
Self-released
Ilgokai negirdėta roko grupė pagaliau davė savo darbo vaisių, ir nors tvanu jį vadinti galbūt būtų pernelyg stipru, šis EP įrodo, kad laukti vertėjo. „Dadcap“ rokas tikrai nerevoliucinis ar pernelyg inovatyvus – jis kaip tik bando papirkti paprastumu, elementarumu, taip sakant, mėgindamas sukelti audrą mums jau pažįstamoje stiklinėje. Tą pat akimirką mini albumas suteikia taip reikalingos pavasarinės gaivos po visų smegenis apsunkinusių ir iš proto vedusių žiemos mėnesių, nes kartais tau reikia tik gitarų. Nieko daugiau, nieko galvą sukančio ar žarnas plėšančio, o tik paprastų rifų. „White Lung“, „Desperate Jounalist“ ar net klasikinius „Breeders“ primenantis skambesys, popatributų neatsisakantis pankavimas ir šėliojimas nesudaužant galvos į asfaltą – šie elementai yra „Tvano“ pagrindas, kurį į priekį veda ryškus moteriškas vokalas. Gitaros muša bangomis, svoris yra jaučiamas, tačiau maloniausia, kad grupė vis tiek nepraranda savo lengvumo, nepereina į isterišką dirbtinumą ar nereikalingą plėšymąsi, todėl, pavyzdžiui, staiga ramiai nuskambantis kūrinys „#9“ nevirsta kokiu nors svetimkūniu. Aišku, sprendimas nekaitalioti kalbų gal būtų prasmingesnis, bet čia –EP, vizitinė kortelė, pristatyti grupės įvairiapusiškumą. Vis dėlto, kokia ateitis laukia tėčio kepurėtųjų, kol kas sunku pasakyti, nesinorėtų, kad jie pranyktų kitų gitarinių grupių tvane (no pun intended), todėl labiau savitą ir akcentuotą skambesį teks surasti. Talento grupei užtenka, bet kartais velnias slepiasi detalėse, o tų detalių kartais šiame EP pritrūksta. Vis dėlto tikiu, kad praplėsti horizontą ir rasti savo cinkelį šiai grupei bus lengvas darbas. To nuoširdžiausiai linkiu.
(„Spotify“, „Deezer“, „YouTube“, „Soundcloud“)
Nordvis
SANTAKA NO RIVERS HERE
Byrd Out
Išeiti iš komforto zonos. Man atrodo, būtent to norėjo Marijus Aleksa ir Manfredas Bajelis, susiburdami į duetą „Santaka“. Juk pirmasis – vienas svarbiausių Lietuvos būgniorų, o antrasis – vienas svarbiausių elektronščikų, tai kodėl gi savęs neperkrovus, netransformavus ar šiaip nepaeksperimentavus? Pavyko įdomiai, ypač dėl to, kad jei nežinotum, kokie vardai slypi po „Santakos“ pavadinimu, niekada nepagalvotum, kad čia yra jie. „No Rivers Here“ yra ramybė, tėkmė ir muzikinis ow kartu, kurių nedrumsčia nei griausmingi kompiuteriniai, nei gyvi dūžiai, lyg muzikantai būtų nusprendę –„OK, mes atiduodam savo esminius toolsus, nes be jų žaidimas bus daug įdomesnis“. Trijų ilgų kūrinių rinkinys, kuris iš esmės susiklauso kaip šiek tiek savo srovę vis pakoreguojanti upė, neapsiriboja kokiu nors konkrečiu žanru. Grubiai tariant, jei Marijaus džiazą ir Manfredo šokių muziką sudėtume į viena ir išimtume, kaip minėjau, beatus, galbūt tai skambėtų kažkaip taip. Akivaizdu, kad tai aukšto lygio eksperimentas, bandantis kūrėjų ribas (ne klausytojų, nes klausytis malonu), tačiau, ar jis ilgam, vieni dievai težino. Iš kitos pusės, jei tai ir bus tik sykis, nes, kaip žinoma, į tą pačią upę du kartus neįbrisi, šie aukšto lygio muzikiniai pabraidžiojimai gali suteikti pakankamai jaudulio. Juk kartais didesniam pulsui nereikia taškymo ir taškymosi. Todėl, jeigu norite kažko neįprasto, čiurlenančio tarp IDM, ambiento ir lengvo avangardo, „No Rivers Here“ gali būti jūsų pasirinkimas. P. S. Tik dabar supratau, kad visi mano su vandenimis susiję reference’ai yra skirti albumui, kuris griežtai sako, kad čia upių nerasta.
(„Bandcamp“, „Spotify“)
Klausant ketvirtojo projekto „Vėlių namai“ albumo į galvą vis šauna tokios banalybės, kaip ritualas, sakralumas, mistika ir visi kiti stereotipai, kurie asocijuojasi su neofolklorinės muzikos žanru. Gerai tai ar blogai, bet vis dėlto juose yra daug tiesos, nes Juliaus Mitės ir komandos darbas persunktas atpažįstamais motyvais, jei ne ausimi, tai pajautimais, įkvėpimais ir atokvėpiais.
„Alkai“ nėra darbas klausytis šiaip įsimetus bet kurį gabalą, tiesiog. Tai albumas, kuris turi į tave nusėsti nuo pradžios iki pabaigos, lyg, kaip ir minėjau, tai būtų ritualas iš gausybės dalių, savotiškos pagoniškos Mišios, kurias intensyvina ritmas (nepritarčiau technoparalelėms, bet tebūnie), bet kurios vis tiek eina tamsiojo folkloro keliu. Įdomu ir tai, kad albumo vientisumas nulemia, jog jame nėra hitų, nėra tokio gabalo, kuris išsyk identi kuotų „Vėlių namus“, tačiau tai ne dėl kokios nors nesėkmės. Bent man tai skamba lyg valingas sprendimas kurti patirtį, o ne tiesiog paklausymą, skleisti žinią, o ne tiesiog šlagerį, ir galiausiai gerbti save, turint idėją, kuria dalytis nereikalingas koks nors pigus triukas. „Alkai“ nėra paprastas albumas, jam reikia kelių kartų, gal net ir ypatingos nuotaikos, nes jo netgi tiesiog tamsiu nepavadinsi, tačiau būtent šie įspūdžiai įtraukia ir neleidžia darbo pamiršti. Todėl nevienareikšmiškai skambantis grupės pavadinimas „Vėlių namai“ yra neįtikimai tiksliai parinktas: be išankstinių nuostatų, be su eravimo, tačiau su paslaptimi, kurioje ir šviesa, ir tiesa perkerta viena kitą.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, )
GARBANOTAS KŪNAS DANGAUS
Self-released
Gali mėgti „Garbanotą“, gali nemėgti, bet paneigti, kad grupė yra viena Lietuvos alternatyviosios scenos agmanių, negali. Jau pats nebežinau, kiek metų jie renka ir renka savo auditoriją, kuri jiems ištikimesnė nei Arūnas Valinskas savajai Ingai. Iš kitos pusės, kaip grupė, dainuojanti apie įvairiausio pobūdžio tekėjimus, „Garbanotas“ šįkart nuskamba kaip reikiant konservatyviai. „Kūnas Dangaus“ yra viskas, ko jūs, kaip gerbėjas, galite tikėtis. Ir tikriausiai laukiate. Svajingos, neskubios melodijos, aidais apipuoštas vokalas ir toji taip pažįstama „Garbanoto“ nuotaika, kuri kompaniją valdė net ne nuo tada, kai jie buvo „Garbanotas Bosistas“, o tiesiog „Bosistas“ (taip nebuvo, bet, atsiprašau, nesusilaikiau). Naujasis darbas yra visi šie koziriai vienoje kaladėje, tačiau jei jums grupės kortos nėra favoritės, tuomet šis LP iš esmės nepakeis jūsų nuomonės. Eidami patikimu keliu vaikinai nepasiūlo ko nors naujo, todėl sunku net pasakyti, kuo šis albumas skiriasi nuo ankstesnės grupės kūrybos. Tai tąsa to, ką bandas darė anksčiau, ir, mano manymu, jis naujų horizontų neatveria. Vis dėlto skambesys skambesiu, o laimingi gerbėjai neklysta, todėl, jei norite tęsinio, jūsų svajonės pildosi. Kalbant apie tekstus – kabinėtis norėjosi. Ne, tikrai nėra kažko, kas išmuštų iš vėžių, tačiau galbūt net to norėtųsi, nes kartais atrodė, kad bandas nuėjo lengviausiu keliu. Pasakysiu tiesiai – retas albumas turi tiek daug įvairiausių tekėjimų (upės, ašarų ir t. t.) ar nuorodų į veido dalis. Vis kyla klausimas, kodėl. Juk apie tiek daug dalykų galima dainuoti, kurti tekstus ir pan., tačiau šis trafaretas, atrodo, tiesiog priaugo prie grupės savasties. Iš kitos pusės, supranti, kad „Garbanoto“ muzika yra daugiau apie atmosferą, bendrą pojūtį, ir detalės šiuo atveju ne tiek jau svarbios. Todėl, jeigu jūs esate šios psichodelinės grupės gerbėjas, norėsite šio „Kūno Dangaus“, o jei ne, galbūt šį vakarą reikėtų paieškoti kito kūno. Nuskambėjo makabriškai...
(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)
