KULTŪROS ISTORIJA
Prūsijos karalienės Luizės atminimo ženklai Klaipėdoje (1)
Atvirukas, išleistas 1907 m. paminklo „Borusija“ atidengimo proga.
Jovita SAULĖNIENĖ
Vardo magija Vardas – tai žmogui parinktas linkėjimas. Prasmingas, malonus ausiai ir bene daugiausia kasdien ištariamas ar girdimas šis žodis – kiekvieno mūsų gyvenimo kodas. Tik mokėkime iššifruoti, kas mūsų varduose užkoduota. Šį uždavinį padės išspręsti ir antroponimikos mokslas, nagrinėjantis vardų kilmę ir reikšmes. Kultūrinėje terpėje vardai įgauna specifinių spalvų ir atspalvių. Prof. Christiano Grafo von Krockowo žodžiais tariant, vardai – „tarsi indai, kurie kažką saugo“. Mitologiniu požiūriu vardas apima reiškinio 60
Miesto likimas vienaip ar kitaip atsišaukia mumyse. Jis tarsi mokytojas, pažadinantis mumyse atmintį. O atmintis – mūsų motina, prikelianti iš užmaršties užneštas gyvenimo tėkmes, nugrimzdusias į nebūtį istorines, kultūrines, socialines slinktis. Eidami tais tarsi po kojomis atminties patiestais takais auginame ir save. Viena iš istorinių asmenybių, įspaudusių gilius pėdsakus Klaipėdos istorijoje, yra Prūsijos karalienė Luizė, šį žemišką pasaulį palikusi prieš 211 metų – 1810-ųjų liepos 19-ąją. Senosios Klaipėdos gyventojai itin brangino šios legendinės karalienės atminimą. Įdomu pereiti istorinės asmenybės vardo įamžinimo takais ir pasekti kultūrinės atminties pėdsakais. esmę, sielą ir teikia valdymo galią. Magiškos galios nepraranda ir istorinių asmenybių vardai, leidžiantys atsekti jais suteiktus linkėjimus (pvz., Luizės vardo prasmė – „šlovingas karys“, Napoleono – „girių liūtas“ ir t. t.) ir atpažinti tam tikros istorinės epochos reikšmės ar idėjos ženklą. Deja, tik nedaugeliui istorinių asmenybių vardų lemta tapti identifikavimo simboliais. Todėl ir miestui dėl įvairiausių priežasčių nelengva surasti savo atpažinimo kodą-ženklą. Klaipėdiečiams, manau, tai – atviras klausimas.
Vardų tradicija Prūsų Lietuvoje gilios ir savitos istorinių asmenybių vardų ir vietovardžių vartojimo tradicijos. Čia net buvo rašomi eilėraščiai
vien iš pastarųjų išvardijimo. Štai A. von Weisso eilėraštis „Rytprūsių vietovardžiai“ sudėtas vien iš 90-ies vietovardžių (Theerwischwolka, Perkunischken // Kuth, Czymochen, Kampinuischken, // Užpiaunen, Mulk, Katrinigkeiten...). Baigiasi šios eilės linkėjimu skaitytojui: „Jei tau vis jų negana, // čiupk žemėlapį ir vedžiok ranka.“ Vietovardžiai net jų tyrinėtojams tarsi užburianti melodija: „Kokia maloni, linksma, mįslinga garsų tapyba, kokie savotiški charakteriai. Tegu jie ištirpsta ant liežuvio lyg koks skanėstas skaitant eilėraštį (...). Varduose išsaugota tai, kad Rytprūsiuose savo charakterį ir nė su kuo nesupainiojamą savitumą įgijo (...) iš didžiosios įvairovės“ (prof. Ch. Grafas von Krockowas). Beje, vietovardžiai turi savo likimus, tampa ir politikos įrankiais. Tačiau tai atskira tema. Ne mažiau įdomi Prūsų Lietuvoje ir vardų tradicija. Čia vardas buvo reikšmin-
