GINTARO LAŠAI
Suvaldymas Paulius KLIŠEVIČIUS
„Chaosas, blet...“ – Vergilijus, įprastai vadinamas Virgiu, nesibodi keiktis mintyse. Nenorminės vulgarios svetimybės jam net šiek tiek padeda susitelkti, kai to reikia, ir tinkamai sudėlioti taškus ant to reikalaujančių balsių. – Sakei ką? – iš kitų patalpų anapus sienų ir spintų pasigirsta geresniosios Virgio pusės Deimenos klausimas. „Veikiausiai pamąsčiau ir nusikeikiau garsiai“, – neatsiliepia ir toliau svarsto Virgis.
– Negirdžiu, ką ten burbi? – žmonos balsas užtikrintai artėja, braudamasis pro sienas, spintas, rūbus, kitus baldus ir neišnaikinamas dulkes Vergilijaus link. Dabar jis puikiai supranta, kad jo mintys skaitomos, todėl atsako nuosavu balsu. – Sakau, Chaosas, Deima, – Virgis, kai kurie vaikai, taip pat draugai taip vadina Deimeną. Vieni žino šio trumpinio sengraikiškas implikacijas, kiti – ne. Pati Deimena žino, tuo žinojimu mėgaujasi ir nesidrovėdama naudojasi. – Chaosas tai chaosas, bet keikies ko? – Virgio nestebina žmonos telepa-
tijos apraiškos. Jis ir pats neretai taip ją skaito. Atžalos šiuo metu išsilaksčiusios savo šeštadieniniais reikalais. Tėvų vakariniams reikalams dar ne laikas. Virgis nusprendžia, kad kaip tik dabar metas akmeniu mintis užgulusiems klausimams. – Lytinio ugdymo pamokos, tiek pravestos, tiek gautos, paakstino mane mąstyti kryptingiau. Juk pinigų atsiradimo ir dingimo būdų aptarimas nėmaž nepaaiškino arba tik apgraibom užkabino šių procesų dalyvius. ►
Arvydo Stačioko nuotr.
53
