FOTOGRAFIJA
Nekasdieniški susitikimai
Ketvirtoji Fotografijos šventė Klaipėdoje tęsėsi kur kas ilgiau nei naujametis šurmulys: pirmosios parodos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose lankytojų laukė lapkričio 15 d. – gruodžio 15 d., o antrasis parodų turas prasidėjo gruodžio 19 d. ir truko iki sausio 19 d. Pirmajame parodų bloke buvo pristatyta lietuvių fotografų kūryba, antrojo branduolį sudarė jaunųjų ukrainiečių menininkų ir žinomo fotografo iš Baltarusijos Igorio Savčenkos darbai. Be to, užsienio autorių parodas lydėjo ukrainiečių kuratorių paskaitos, o vienoje iš viešųjų miesto erdvių pristatyta Savelijaus Golubevo fotografijų ekspozicija. Nenuostabu, kad daug parodų aprėpianti Fotografijos šventė žadėjo ne tik vizualinius malonumus, bet ir akistatą su nepatogiais šiandienos gyvenimo aspektais bei atviras provokacijas žiūrovams. Tomas PABEDINSKAS
Nedidelis atradimas Pirmosiose parodose iš skirtingų perspektyvų pažvelgti į mūsų šalies ir platesnį socialinį, kultūrinį peizažą bei individualaus žmogaus vietą jame leido trijų lietuvių autorių – Rimaldo Vikšraičio, Arūno Baltėno ir Edžio Jurčio – fotografijos. Šių parodų ašimi, pasak kuratoriaus Dariaus Vaičekausko, tapo R.Vikšraičio darbų ekspozicija. Ja džiaugėsi ir pats autorius. „Tai didžiausia iš iki šiol vykusių mano parodų“, – teigė R.Vikšraitis, 2009 m. Prancūzijoje, seniausiame Europoje Arlio fotografijos festivalyje, laimėjęs „Metų atradimo“ apdovanojimą ir po to surengęs savo darbų parodas įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau didelis fotografijų skaičius parodoje ir suteikė žiūrovams naujų įžvalgų galimybę, ir reikalavo kantrybės. Viena vertus, buvo solidžiai pristatyta ryškiausia ir tarptautinį pripažinimą pelniusi R.Vikšraičio kūrybos dalis – degraduojančio Lietuvos kaimo vaizdai, kuriuose žmo34
nės sąmoningai atliko savo pačių nuosmukio spektaklį, pozuodami prieš fotokamerą. Serijoje „Vienkiemio godos“ R.Vikšraitis įamžino jam gerai pažįstamą socialinę aplinką, žvelgė į ją tarsi iš vidaus ir fiksavo savo kaimynų gyvenimą, kuriame nebeliko žmogiškojo orumo ženklų. Kita vertus, tokių iš esmės panašių fotografijų gausybėje šiek tiek nublanko atskirų nuotraukų
provokuojantis turinys, nuoširdumas ir spontaniško kadro estetika. Tačiau šalia žinomiausių autoriaus darbų galima buvo išvysti ir kitokių fotografijų, atskleidžiančių fotografo kūrybos brandumą ir įvairumą, kartu – ir nevienpusišką požiūrį į aplinkinį gyvenimą. Parodoje galima buvo įsitikinti, kad R.Vikšraitis nėra vien atvirų, groteskiškų
