Vyno žurnalas nr.43. 2023 m. gegužė

skirta tik alkoholio verslo specialistams

43 gegužė NR. 2023

Chateauneuf-du-Pape AOC (Pranzūcija)

Redaktoriaus žodis

Ar ChatGPT ir Dall-E2 kasa „Vyno žurnalui“ duobę, paklausėme jų pačių ir leidomės nuraminami. Pasirodo, dirbtinis intelektas mano (ir logiškai tai pagrindžia), kad negalėtų vyno ragauti geriau nei žmonės ir dėl to artimiausiu metu nepakeis vyno ekspertų ir vyndarių. Gudrauja, žaltys. Daugiau jo nieko neklausinėsime. Tegul renka faktus, konstruoja tekstus, tobulina savo algoritmą. Labiau tikėtina, kad jis gali pakeisti platformas, kuriose atsispindi kokektyvinė nuomonė. Užtenka vieną kartą nuskaityti „Vivino‘s Best Wines Under 15 Euros in Lithuania“ sąrašą ir trejiems metams išsprendei 90 proc. rinkos vyno pasirinkimo dilemą. Žinote, kas to sąrašo pirmajame 10-uke? Šeši „Primitivo“, du appasimento , vienas pusiau saldus baltasis, vienas pusiau saldus rožinis. Štai tau ir spąstai, dirbtinis intelekte! O mes su pasaulio someljė čempionu Raimondu Tomsonu įsipilsime DI nematomo morgono taurę arba Buivydžių apylinkėse paieškosime, kur gauti karamelizuoto medaus su salyklu midaus. Robotai tekuria „best value“ vynų sąrašus, o mes, vyno mėgėjai, ieškosime dar neatrastų skonių.

Vynas nėra saugus dalykas – per daug rūgšties, keisti aromatai, netikėtai mažai ar daug taninų. Tačiau neapibrėžtumas pagimdo atradimo džiaugsmo jaudulį, emociją. O tai daug stipriau motyvuoja gyventi nei saugumas, kurį mums „garantuoja“ DI arba kolektyvinė nuomonė.

„Vyno žurnalo“ vyr. redaktorius

Arūnas Starkus

Planeta (Sicilija)

Tenuta Terre Nere (Sicilija)

Domaine Ampelhus (Langedokas)

Ir kiti aliejaus gamintojai parduotuvėse ir e. prekyboje

WWW.VYNOKLUBAS.LT

STUMBRŲ G. 15, VILNIUS LIEPŲ G. 20, KLAIPĖDA

vynas ir vyno regionai

10 Tenerifės vynai. Paulius Kovas

23 Rusijonas

24 Carne, Vino, Olio , arba Kaip sugauti juodajį gaidį? Aidas Šemežys

29 Ieškant gero „Pinot Noir“: svarbiausia yra ne galutinis tikslas, o pati kelionė. Petras Jarašūnas

40 Rožinio vyno sezonas tęsiasi visus metus. Rasa Starkus

48 Čilės vynuogynai plečiasi į pietus

52 Meilė Sicilijoje. Fausta Marija Leščiauskaitė

56 La Manča: Don Kichotas, malūnai, vynas... Jurgis Šliogeris

59 ‘Cabernet Franc’ Niujorke. Arūnas Starkus

60 Lenkijos vyndarystė nuo X a. iki šių dienų. Wojciech Gogoliński, Michał Bardel

vyno kultūra, ekonomika ir mokslas

4 Ar įmanoma, kad Baltijos šalių someljė taptų pasaulio čempionu? Rasa Starkus

15 Ar Di gali ragauti vyną geriau nei mes - žmonės? ChatGPT, piešiniai DALL-E 2

16 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiškas vyno etiketėje

18 Midus – modernios gastronominės kultūros dalis. Agnė Dovydaitytė

34 Menas „Louis Roederer“ šampano namuose

36 Ceilono arbata iš Šri Lankos. Vladas Liepuonius

44 Du lietuviškos starkos šimtmečiai: užmiršta šlovė ir kukli dabartis. Aliaksandr Biely

LSA Lietuviško vyno čempionatas

50 Kaip Dainius Matulevičius daro sidrus nugalėtojus. Agnė Dovydaitytė

50 Andrius Diliautas ir jo ledo vynai. Agnė Dovydaitytė

51 Kaip padarytas Domo Vyšniausko midus. Agnė Dovydaitytė

64 Lietuviško vyno čempionato vertintojų užrašai. Arūnas Starkus

68 2023 metų LSA Lietuviško vyno čempionato nugalėtojai

Ar įmanoma, kad Baltijos šalių someljė taptų pasaulio čempionu?

Raimondas Tomsonas (Raimonds Tomsons) – daugkartinis Latvijos čempionas, Baltijos šalių someljė čempionatų finalininkas ir laimėtojas. 2017 m. Vienoje vykusiame Europos someljė čempionate Raimondas tampa čempionu. Yra dalyvavęs pasaulio someljė čempionatuose Argentinoje (2016 m., 7-a vieta), Belgijoje (2019 m., 3-ia vieta). 2023 m. vasario 7–12 d. Paryžiuje vykusiame pasaulio someljė čempionate Raimondas Tomsonas tampa pasaulio čempionu ir taip praplečia geriausių someljė žemėlapį aplink Baltijos jūrą.

Šiuo metu Raimondas dirba restorane „Barents“ Rygoje. Džiaugiamės, kad jis surado laiko pasidalinti savo įspūdžiais ir patirtimi su jumis, mieli „Vyno žurnalo“ skaitytojai. Raimondą kalbina RASA STARKUS , pažįstanti jį nuo pat pirmųjų jo žingsnių čempionatuose, todėl pokalbis daugiau sukosi apie tą ilgą kelią link čempiono laurų ir tai, kas svarbu norint tapt geriausiu.

R. S. Sveikinu, Raimondai! Tu tai padarei! Įrodei, kad ne tik senosios Europos šalys gali išugdyti geriausius someljė. Bet pradėkim nuo… pabaigos. Kas toliau? Ar viską jau pasiekei?

R. T. Žinoma, kalbant apie varžybas, tai jau pabaiga, galutinė stotelė: kartą laimėjęs, daugiau varžytis negali. Iš vienos pusės, tai jėga – aš pasiekiau tai, apie ką svajojau. Bet iš kitos pusės, aš mėgstu varžytis, mane ypač „veža“ pats ruošimasis varžyboms, todėl šiek tiek jaučiu ir liūdesio. Visuomet mėgaujuosi keliu, kurį reikia nueiti iki tikslo, iki čempionato, kai tu mokaisi, išmoksti ir išbandai savo mokymosi galimybių ribas. Tas kelias pilnas iššūkių, trikdžių, kliūčių, galimybių. Stebi save, kaip keitiesi, kaip gilėja tavo žinių bagažas, kaip išmoksti efektyviau studijuoti. Tai galima palyginti su sportu. Kai tu ugdai savo būklę, kūną, pasieki vis geresnių rezultatų. Ir įgauni daugiau pasitikėjimo. Man trūks to pasiruošimo. O kas toliau? Tikiuosi būt ASI (Association de la Sommellerie Internationale)

šeimos dalimi. Tikriausiai dalyvausiu kurio nors jų komiteto darbe. Nežinau, kokie ASI lūkesčiai tapusiems čempionais: ar jiems manęs labiau reikės techniniame čempionato komitete ar edukaciniame. Tačiau man svarbu būti toje šeimoje, palaikyti juos ir, kažkuria prasme, būnant geru pavyzdžiu naujai someljė kartai, bent kiek grąžinti tai, ką jie man davė per visą tą laikotarpį.

R. S. Gal gali kiek plačiau papasakoti apie patį mokymosi procesą. Kiek mokeisi, ar turėjai „kankinimo“ ir palaikymo komandą?

R. T. Nuo 2016 metų pasaulio someljė čempionato Mendosoje aš susidėliojau savo mokymosi tvarką ir visą planą. Laiko prasme man reikia mažiausiai vienų metų intensyviai ruoštis kitam išbandymui. Teorijos dalis yra faktų, žemėlapių įsisavinimas – tai intensyvus mokymasis. Man užtenka metų griežtai sudaryto savaitinio plano atskiromis temomis. Ir tada lieka studijuoti. Mano atmintis yra regimoji, todėl savo darbo kambarį paverčiu detektyvo buveine, lyg filme. Visos sienos apklijuojamos žemėlapiais ir A4 formato rašiniais, skirtais konkrečioms temoms. Visa tai kasdien yra prieš mane, ir turiu sistemą, kuri padeda vis grįžti prie konkrečių temų. Niekada nemėgau mažų lipdukų, kuriuos daugelis someljė naudoja. Neužtenka skaityti knygas ir straipsnius, nes ta informacija, kurią perskaitei prieš mėnesį, per laiką išgaruoja, ir dažnai negali prisiminti svarbių detalių, nebesi užtikrintas. Todėl reikalinga sistema, padedanti greitai ir efektyviai prisiminti faktus. Kitaip turi konspektuoti, susidaryti laikmenų sistemą, kurioje greitai gali rasti informaciją. Aš tai darau ir ant sienų, ir kompiuteryje. Kiekvienas turime sau tinkamesnę sistemą. Kalbant apie akląją degustaciją, tai, žinoma, yra pastovios treniruotės, lyg eitumėte į sporto klubą. Kuo daugiau degustuoji, tuo daugiau visko sužinai ir prisimeni. Aš turiu savo

užrašus, kuriuose sukaupiau visas reikalingas degustavimo savybes, žodyną, nuorodas ir principus, kaip degustuoju aklai. Visa tai tinka ne tik vynui, bet ir alui, sakei, spiritiniams gėrimams. Tai nemaža pasiruošimo dalis. Tačiau labiausiai pastebima yra trečioji pasiruošimo dalis – praktinės treniruotės, kuriose svarbu, kad tave suptų teisingi, palaikantys žmonės, kurie padėtų sugalvodami bei suorganizuodami praktinių užduočių treniruotes. Su manimi, žinoma, buvo mano kolegos iš „Barents“ restorano Nikita Zaičenkovas ir Kasparas Reitupis. Daug padėjo Ronaldas Pētersonas ir, žinoma, Jānis Kaļķis, Latvijos someljė asociacijos prezidentas. Jie kantriai savaitėmis ir mėnesiais mane treniravo, organizavo pasiruošimą – taip visi kartu judėjome į priekį.

R. S. Klausantis tavęs, atrodo, kad visi tie metai yra ištisas mokymasis ir treniruotės. Viso kito nebelieka? O kaip aplinka? Ar teko gyvenime ką nors paaukoti? Ar aukojosi kas nors dėl tavęs?

R. T. Jau kas kas, o jūsų šeima, manau, žino, ką tai reiškia, kai Arūnas studijavo Vyno magistrų institute. Tai užima daug laiko, tu aukoji ir savo hobius, ir, svarbiausia, savo laiką su šeima. Mano atveju tai trys vaikai, žmona. Bet ji jau žinojo, kas laukia, nes matė mano pasiruošimą Europos čempionatui Belgijoje. Tokia laiko auka yra vienas didžiausių iššūkių dabartiniams jauniesiems someljė, nes jie nepasiruošę aukotis. Mokytis reikia kasdien, gal valandą, gal dvi ar tris, bet procesas turi būti pastovus. Labai svarbu yra susidaryti studijų planą, bet dar svarbiau jo laikytis. Griežtai laikytis disciplinos. Ir kartais tai nėra lengva, nes visi mes esame žmonės. Kartais norime pamiegoti ar anksti nesikelti, kartais norisi pažiūrėti filmą ar daryti tai, kas malonu. Tačiau kai ruošiesi tokio lygio čempionatui, dažnai aukoji savo visą laiką.

Geriausias pasaulio someljė

R. S. Ar nori pasakyti, kad ateinanti naujoji someljė karta nepasiryžusi aukoti tiek savo laiko, ir jų vertybės, požiūris skiriasi nuo klasikinių „senųjų“ someljė?

R. T. Tam tikra prasme, taip. Nes dabartinio jaunimo mąstysena skiriasi nuo to, kaip mes matėme save prieš 15 metų. Darbas jiems nėra svarbiausias gyvenimo užsiėmimas. Tačiau jei mes kalbame apie tas asmenybes, kurios iš tikro žino, ko nori, ir žino apie šią profesiją, nori būti someljė, tada yra tik laiko klausimas. Tiesiog gali būti per jaunas daugeliui dalykų, per jaunas būti rimtu someljė. Reikia tam tikros brandos. Kai kuriems gal užtenka būti dvidešimties, kitiems prireikia ir trisdešimtmečio, kaip nutiko man. Aš subrendau aukotis. Tai labai individualu ir asmeniška. Prisimenu save jauną, kai dar nebuvau trisdešimties ir pradėjau dalyvauti čempionatuose, tačiau nežiūrėjau į tai labai rimtai. Teorijos lygis buvo ne tas, ir sėkmė mane labiau lydėjo praktinėje dalyje, nes turėjau nemažai patirties. Tačiau atėjo ta diena, kai 2009 metais atvažiavo Sörenas Polonius (Švedijos someljė komandos mokytojas ir treneris) ir parodė mums, ko iš tikro mes esame verti. Tai buvo kaip šaltas vanduo į veidą. Jis mums parodė, kaip ir kokiu lygiu turime dirbti ir ruoštis, jei norime pasiekti ko nors svarbaus. Labai tikiuosi, kad ši pergalė padės man motyvuoti jaunus žmones, priimant sudėtingus sprendimus dėl dalyvavimo čempionatuose ir paties someljė darbo.

R. S. Dalyvauji ASI veikloje jau kurį laiką, buvai Latvijos someljė asociacijos ( Latvijas vīnziņu asociācija ) prezidentu, žinai tą virtuvę iš vidaus. Ar pastebi kokių jų nuostatų ar požiūrio į someljė veiklą pasikeitimų?

R. T. Taip. Pasikeitė kartos. Jaunoji karta pakeitė senąją, kurią labai gerbiame už didelį indėlį ir nuoseklų, ilgametį darbą. Tačiau visi jau pradėjo jausti, kad senajai kartai buvo sunku ką nors pakeisti, pritrūkdavo pasiryžimo. Dažnai daugelis dalyvaudavo tik formaliai, dirbdavo nedidelė grupė žmonių. Todėl, atėjus naujai kartai su nauja energija, asociacijos veikla tapo skaidresnė, draugiškesnė, labiau visiems atvira, kviečianti prisijungti. ASI tapo šeima, kur visi vieni kitus pažįsta. Nebesijauti, kad esi iš mažos šalies ir dėl to tave ignoruoja. Kiekvienas turi galimybę pristatyti savo idėjas ar pasisakyti. Tai tikrai teigiami pokyčiai. Tai didelė organizacija. Pasikeitė ir čempionatų tvarka. Viskas dabar labai atvira. Lengviau pasiruošti varžyboms, nes viskas yra vieša. Yra aiškūs kriterijai, ko bus reikalaujama, yra nuorodos, kas svarbu praktinėje dalyje, patiekiant putojantį vyną, kaip ruoštis aklajai vyno ar stipriųjų gėrimų degustacijai, kas laukia dalyvio kokteilių srityje. Tai yra labai puiku. Visa tai čempionatą padaro konkurencingesnį. Ir nors viskas dabar daug atviriau, laimėti tokį čempionatą pasidarė dar sunkiau, bet įmanoma. Anksčiau mes daugiausiai matydavome didžiąsias šalis besirungiančias tarpusavyje, na, gal su kai kuriomis išimtimis. Dabar pusfinalyje mes jau matome visus kontinentus: Šiaurės ir Pietų Ameriką, Europa visuomet buvo stipri, bet matome ir Naująją Zelandiją, Australiją, Aziją. Tai reiškia, kad pasaulio čempionato lygis tikrai labai išaugo.

R. S. Ar gali įvardinti, kas yra tavo guru someljė pasaulyje? Kuo tu žaviesi?

R. T. Kad ir kaip būtų, Gerard’as Bassetas, nors jis mus paliko jau prieš keletą metų, bet kad ir kiek žiūrėčiau su juo video įrašų ar interviu, man jis yra ir liks labai svarbus asmuo. Man patinka jo mąstymas apie someljė, koks jis turėtų būti. Nėra kito tokio asmens, iš kurio mes galėtume pasimokyti, kaip derinti savo ambicijas su nuolankumu.

Yra dar vienas žmogus, visai kitokio charakterio, ne toks jau ir nuolankus, bet labai svarbus, kiek snobiškas teigiama prasme. Tai Andreas Larssonas. Kiek arogantiškas, bet aistra, su kuria jis šneka apie vyną, gastronomiją, svetingumą, yra kažkas tokio. Jauti, kaip jis dievina buvimą someljė. Prisimenu, kai jis atvyko į Rygą. Paklausiau, ar manąs, kad someljė iš Baltijos šalių galėtų laimėti pasaulio čempionatą. Nepamenu, ką tada atsakė, bet po šio laimėjimo gavau iš jo žinutę: „Dabar mes žinome, kad gali.“ Po maždaug 10 metų! Jis visuomet mane palaikė. Ir man labai daug reiškė, kad tokia asmenybė, kaip Andreas, mane visuomet paskatindavo dalyvauti ir palaikė.

R. S. Kada pradėjai degustuoti vyną?

R. T. Viskas prasidėjo „Vincents“ restorane, maždaug prieš 20 metų. Pradėjau ten dirbti 1999-aisiais. Pirmuosius keletą metų tiesiog stengiausi būti geru padavėju. Vėliau, prisijungus keliems pažengusiems vyno mėgėjams, supratau, kad nieko nežinau apie tą vyną. Greitai pasukau gana intensyviu vyno pažinimo keliu.

Raimondas Tomsonas pristato vyną Paolui Bassui (2013 m. pasaulio čempionas)

R. S. WSET mokslai, kiek jie turėjo įtakos? Kiek svarbi tau ši mokykla? Gal pradėsi joje dėstyti?

R. T. WSET diplomo studijos labai svarbios ir tikriausiai tai buvo tas kertinis akmuo, kuris mane pastūmėjo į daug aukštesnį lygį. Jau buvau pasiekęs tą kritinį momentą, kai reikėjo kitokio lygio mokslo, nei galėjau gauti Latvijoje. Mokiausi Austrijoje, Rusto miestelyje. Man patiko šis nedidelis miestelis, kur galėjau ramiai mokytis ir džiaugtis vyno regiono atmosfera, nesiblaškydamas niekur aplink. Dar ir dabar gaunu mokyklos administracijos laiškus, siūlančius tęsti mokslą. Kartais pagalvoju, gal reiktų pradėti studijuoti Vyno magistrų institute. Bet ta mintis labai trumpam atlekia ir dingsta. Kol kas dar nejaučiu tiek daug vidinės jėgos. Noriu dabar ramiai skaityti knygas apie vyno regionus, kuriuos myliu: Burgundiją, Bordo, ir visai nesinori nagrinėtis Kinijos regionų ar kitų keistenybių. Atsiprašau, tikrai nieko nenoriu įžeisti.

R. S. Gal žinai, kas buvo tas paskutinis stumtelėjimas, padėjęs tau laimėti?

R. T. Manau, kad jau po Belgijoj vykusio čempionato supra -

tau, kad man reikia psichologinės pagalbos norint suvaldyti stresą ir išsigydyti Belgijos traumas. Šiaip jau buvau tikrai labai geros formos. Paryžiuje pradžioje dar jaučiau kažkokį spaudimą, tačiau vėliau visi tie susitikimai su psichologu paveikė. Kažkaip geriau jaučiausi ant scenos ir buvau ramus. Bendravimas su psichologu tikrai padėjo man susikoncentruoti ir, svarbiausia, tikėti savimi.

R. S. Ką manai apie finalo scenos kolegas? Teko žiūrėti jų pasirodymo įrašus?

R. T. Reeze’as Choi iš Japonijos pirmąkart buvo finale. Jaudulys. Jam dar viskas prieš akis. Na, o Nina Jensen nuostabi. Jos pasirodymas įspūdingas. Jei aš būčiau teisėjas, man būtų labai sunku nuspręsti. Ji verta pergalės, ji tikrai dar laimės. Galbūt šįkart ji buvo labiau susikoncentravusi į techniką nei į bendravimą su klientu. Man atrodo, kad dabartiniuose čempionatuose daugiau dėmesio kreipiama ir į žmogiškąjį faktorių, pastabumą, ne tik į aptarnavimo techniką. Tai tikrai buvo daugiau pastabumo, žmoniškumo išbandymas. Laiku pastebėti, atsiprašyti ir būti tiesiog žmogumi.

R. S. Kokia virtuve labiausiai mėgaujiesi?

R. T. Prancūziška, man patinka ta paprastoji prancūziška virtuvė. Ne mišelininė. Sviestas, kepiniai. Patinka ir ispaniškos tapos. Na, vienu žodžiu, visa, kas iš Viduržemio jūros pakrantės.

R. S. Kokią mašiną vairuoji? Ar vairuoji? Ką patarsi svečiams atėjusiems į restoraną? Ar sėst prie vairo?

R. T. Vairuoju „Nissan“. Bet svečiams turiu vienintelį patarimą: jei tikrai norite pajusti malonumą vakarieniaudami, tai rinkitės tik taksi. O geriausia po sočios vakarienės pasivaikščioti pėstute.

R. S. Ar turi mėgstamą taurę, iš kurios ragauji vyną? Kokią renkiesi putojančiam vynui?

R.T. Manau, „Zalto“. Taip, „Zalto“. „Barents“ restorane dirbame su jomis. Elegantiškos, malonios. Mėgstamiausia gal universali taurė, ji tinka daug kam, o jei rimtesnė, tai „Bordeaux“ ar „Pinot Noir“ skirtos taurės. Šampaną dažniausiai geriu iš baltojo vyno taurės. Brandesniam pasirenku net „Pinot Noir“ taurę. Tačiau man patinka burbulai. O platesnėje taurėje jie dingsta.

R. S. Ar pasiketė vynas, kurį mėgsti? Apie ką svajoji, ko labiausiai norėtųsi paragauti?

R. T. Svajoju apie taurę „Cru Beaujolais“. Tai sultingas, vaisiškas, puikus vynas. Praeitą sekmadieni ragavau „Morgon“ prie pakepto vščiuko. Ypatingas vynas!

R. S. Daug keliauji, daug skaitai, daug bendrauji… Ko, jei ne tavęs, galima būtų paklausti apie vyno vartojimo tendencijas pasaulyje. Ką manai apie nealkoholinio vyno bangą? Kaip manai, ar ji pakeis vyno pasaulį?

R. T. Abejoju. Ne, netikiu, kad kas nors gali pakeisti vyno pasaulį. Manau, yra dvi grupės ragaujančių vyną. Profesionali grupė, kaip mes. Neįsivaizduoju, kad mes – aš, tu, Arūnas –nustotume ragauti vyną. Gal mažiau, tai normalu. Bet ne, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be vyno! Jei kalbame apie vyno mėgėjus, tai, žinoma, tendencijos keičiasi, ir jei klientai nori mažiau alkoholio turinčio vyno arba visai be jo, mes, dirbantys šioje srityje, tiesiog jiems pasiūlysime ir tokią galimybę. Kita tendencija yra natūralusis vynas, kitaip tariant, vynas, daromas mažiau kišantis žmogui. Laimei, dėl pažengusių technologijų ir profesionalumo vis dažniau galima pagaminti geros kokybės natūraliojo vyno. Nes prieš kokius dešimt metų natūralusis vynas buvo tarsi nekokybiško vyno pateisinimas. Šiandien vyndariai, darantys natūralųjį vyną, dirba daug daugiau, nes reikia suvaldyti procesus su mažiau sieros, nenaudojant konservantų, antioksidantų ir panašiai. Ši tendencija plinta, ekologinė vyndarystė auga. Net didieji gamintojai vis labiau rūpinasi vynuogynais, žeme. Gal ne visada geresnis vynas, bet vynuogynai sveikesni. To mes visi ir siekiame. Planų turiu ir aš. Žiūrėsim. Viskam reikia laiko.

Puikus pokalbis, Raimondai, dėkui už skirtą laiką. Sėkmės tau, ir tikiu, kad greit susitiksime renginiuose ir Lietuvoje.

Geriausi pasaulio someljė: Marcas Almertas (2019), Paolas Bassas (2013), Enricas Bernardas (2004), Serge’as Dubsas (1989), Pierras Sattaninas (1971), Marcus del Monegas (1998), Williamas Wautersas (ASI prezidentas), Raimondas Tomsonas (2023), Janis Kalkis (Latvijos someljė asociacijos prezidentas), Olivier Purrier (2000), Jean-Lucas Pouteau (1983), Jean-Claude‘as Jambonas (1986), Shinya Tasaki (1995), Philippe’as Faur-Bracas (1992), Arvidas Rosengrenas (2016), Andreas Larssonas (2007).

Tenerifės vynai

Tenerifės vynas pastaruoju metu maloniai stebina. Vulkaninėje saloje, kurioje vynuogės auga iki 1700 m aukštyje virš jūros lygio, maišosi istoriniai gamybos metodai ir eksperimentai, vynas daromas mažomis partijomis.

Paulius Kovas

NESKIEPYTI VYNMEDŽIAI

Kiekvienas Tenerifės vyndarys pasakodamas apie savo vynuogyną būtinai pabrėš, kad vynuogės auga su savo šaknim, tai yra neskiepytos. Kanarų salos, Madeira, Sicilijos vynuogynai aplink Etną išvengė pražūtingos europiniam vynmedžiui ( vitis vinifera ) filokseros, kuri nemėgsta vulkaninio dirvožemio. Šakninė vynuoginė filoksera naikina vynmedžių šaknis. XIX a. iš Amerikos ji pateko į Europą ir per kelis dešimtmečius išnaikino visus vynuogynus. Baisus galvos skausmas vynuogininkams: ką auginti ten, kur šimtmečiais buvo vynuogynai. Atsivežė technines hibridines amerikietiškas vynuogių veisles, kurios atsparios filokserai, tačiau geram vynui netinkamos, nes turi per daug rūgšties ir mažai taninų. Ir tada prancūzų vynuogininkams kilo mintis įskiepyti europinį vynmedį į amerikietiško hibrido šaknį. Eksperimentas pavyko, ir vėl buvo atsodintos senosios veislės, tačiau su svetimom šaknim. Visgi paaiškėjo, kad poskiepis turi įtakos įskiepio biologinėms savybėms, todėl ‘Merlot’ uogos nebūtinai tokios pačios, kokios buvo prieš 200 metų. Štai kodėl filokseros nepaliesti vynuogynai Kanarų salose tampa kasmet vis labiau geidžiami jaunų vyndarių, kurie nori gaminti ekologišką vyną iš senų, tikrų vynmedžių pagal senąsias tradicijas.

Tokių, kaip „Envinate“ vyninės įkūrėjai, keturi draugai enologai, kurie superka senus vynuogynus Tenerifės kalnuose,

pasistatė vyninę, o vynuoges spaudžia kojomis. Vienas jų vynuogynas aukštai kalnuose, kur praeina turistų takas ir vynuogės dažnai nuskabomos, todėl vyndarys Robertas Santana pastatė ženklus, kad vynuogės apnuodytos. Jų pasididžiavimas – raudonasis „Taganan. Parcela Margalagua“ yra natūralus pagrindinių raudonųjų vynuogių – ‘Listan Negro’, ‘Listan Prieto’, ‘Baboso’‚ ‘Negramoll’ – mišinys, maceracija su šakelėmis, brandinamas cemento kiaušinyje, mielės nenusodintos, vynas nefiltruotas.

Tik 600 butelių! Toks vynas čia būdavo gaminamas ir prieš 50, ir prieš 400 metų. Visos raudonosios vynuogės, nesvarbu, kokių veislių, būdavo fermentuojamos kartu. Kai turguje pirkdamas raudonajį vyną paklausiau: „Iš kokių vynuogių?“, vyndarys nustebęs pažiūrėjo ir atsakė: „Iš mano!“

Iki 10-ojo dešimtmečio saloje buvo tik kelios didelės vyninės, kurios supirkinėjo vynuoges ir pilstė vyną į butelius. Šeimyninės vyninės savo vyną pardavinėjo barams ir restoranams kaip namų vyną, sausą ir vaisišką ( afrutado ). Tik Kanarų saloms būdinga vaisiško vyno kategorija – tarp pusiau sauso ir pusiau saldaus.

Ir tas saldumo kiekis dažniausiai priklauso nuo vyndario skonio: vienas sausesnis, kitas beveik saldus.

Trenzado (supintas) kordonas

TENERIFĖS D. O.

Tenerifėje yra penki D. O. statusą turintys vynuogių auginimo regionai: Orotavos slėnis ( D. O. Valle de la Orotava ), Ykodenas, Dautė ir Izora ( D. O. Ycoden-Daute-Isora ), Abona ( D. O. Abona ), Takorontė Asentechas ( Tacoronte-Acentejo ) ir Gvimaro slėnis ( Valle de Güímar ). Vynuogynai užima beveik 8 000 ha, arba 14 proc. dirbamos žemės, ir yra antra žemės ūkio kultūra po bananų. Takorontė Asentechas – didžiausias regionas, 1992 m. įgijęs D. O. statusą. Regione – 52 vyninės. Dirvožemis rausvos spalvos, jame daug organinių medžiagų, mažai kalkių, daug azoto, fosforo ir kalio. Vynuogynai auga 100–1000 m virš jūros lygio. Slėniuose ir terasose daugiausia auginamos raudonosios vynuogės ‘Listán Negro’ ir ‘Negramoll’, iš kurių gaminamas lengvas raudonasis vynas, rožinis paprastai daromas tik iš ‘Listan Negro’. Tačiau galima aptikti ir įdomių eksperimentų, pvz., vyninė „Crater SL“ raudonąjį vyną gamina tik gerais derliaus metais Riochos stiliumi: ilgai maceruoja ir brandina ąžuolo statinėse, vėliau – 2 metus buteliuose. Jų į rinką išleidžia tik 100.

Orotavos slėnis – seniausias vynuogininkystės regionas saloje. Kalno šlaite suformuota daugybė terasų, o jose ypatingu trenzado kordonu auginami šimtamečiai (sakoma, kad yra ir iki 300 metų) vynmedžiai. Kadangi geografiškai Kanarai yra toje pačioje platumoje kaip Afrika, tai saulės ir šilumos čia pakanka visus metus, o žemės maistui užsiauginti – mažai, jau nekalbant apie vyną. Ūkininkai terasų pakraščiuose susodino vynmedžius, o jų ūglius kiekvienais metais suko į ilgas 20–30 m kasas, kol pasiekdavo kitą terasos kraštą. Gegužės mėnesį tas kasas išskleisdavo skersai terasos ir paremdavo dvišakiais pagaliais. Rugsėjį nuskindavo vynuoges, suglausdavo kasas palei terasos pakraščius, o visą atsilaisvinusį plotą užsodindavo bulvėmis, kurioms reikia rudenio lietaus ir šilumos. Gruodžio mėnesį nukasdavo bulves ir užsėdavo javais ar kitomis kultūromis, kurioms reikia daugiau saulės. O gegužę – viskas iš naujo. Trys derliai ir sėjomaina per vienus metus. Slėnyje auginamos ir baltosios, ir raudonosios vynuogės, tarp baltųjų dominuoja ‘Listan blanco’. Jei vynuogės auginamos trenzado kordonu, tai nurodoma ant butelių, nes reiškia, kad vynuogės senos (60–200 m). Vynuogynai yra 250–700 m virš jūros lygio. Dirvožemis lengvas, laidus vandeniui, gausus mineralinių maistinių medžiagų ir šiek tiek rūgštus dėl vulkaninės kilmės. Baltojo ir raudonojo vyno pagaminama maždaug po lygiai. Regione veikia 23 vyninės.

Ykodeno, Dautės ir Izoros regionas apima didelį, žalumoje skendintį plotą šiaurės vakarų Tenerifėje, kuriame veikia 20 vyninių. Čia daug stačių šlaitų, sulaikančių lietaus debesis, todėl visada pakanka drėgmės. Vynuogynai auga ant pelenų dirvožemio ir vulkaninių uolienų, 50–1400 m aukštyje, vidutinė temperatūra – 19 °C. Vynuogių auginimui skirti sklypai paprastai yra maži, statūs ir sunkiai mechanizuojami. Ikod de los Vinoso mieste paskutinį lapkričio savaitgalį švenčiama jauno vyno šventė Tablas de San Andrés ( port. šv. Andriejaus lentos), kurios kulminacija – leidimasis stačiomis gatvėmis ant specialiai paruoštų lentų. Šio regiono vyndariai garsėja senų ir naujų vyndarystės būdų taikymu. Vynui būdingas vulkaninis minerališkumas.

„Vinatigo“ vyninės įkūrėjas Juanas Jesús Méndezas pirmasis pradėjo identifikuoti vietinių vynuogių veisles ir sodinti vienos veislės vynuogynus. Šiuo metu vyninė gamina 10 skirtingų vynuogių veislių vynų. Jo pavyzdžiu pasekė daugelis ūkių, ištyrė vynuogynus, atsodino senąsias vietines salos veisles.

Gvimaro slėnis – salos pietrytinėje pusėje esantis regionas, kuriame veikia 20 vyninių. Čia vyrauja sausas, vėjuotas klimatas, tinkamas baltosioms vynuogėms. Stačiuose šlaituose, kylančiuose į 1500 m aukštį, įrengtose terasose auga ‘Listán Blanco’, ‘Gual’ ir ‘Malvasía aromatica’.

Abona – piečiausias ir pats sausiausias regionas, kuriame veikia 16 vyninių. Jau septintus metus čia tęsiasi sausra, ir tose vietose, kur vynuogininkams nepavyko atvesti vandens, šimtmečius augę vynmedžiai išdžiūvo. Tik pačiose aukščiausiose vietose, 1500–1700 m aukštyje, kur kartais „užstringa“ debesys ir yra daug vėsiau, ūkininkai paliko nelaistomus ekologinius vynuogynus, nors surenka tik penktadalį įprasto derliaus. Beje, tai aukščiausiai esantys vynuogynai Europos Sąjungoje. Vynuogės auga palei žemę, nes stiprūs vėjai nudraskytų lapus. Kai uogos pradeda sirpti, ūgliai paremiami lazdomis, kad kekės gautų daugiau saulės. Šio regiono vynuogynai skirstomi į vidurinę zoną, kurioje dominuoja vynui savitumo suteikiantis baltasis vulkaninis smėlis, ir aukštąją zoną, kurioje vyrauja juoda žemė, suteikianti vynams neprilygstamo kvapo ir aromato. Baltosios veislės sudaro 80 proc. visų vynuogių. Populiariausios ‘Listán Blanco’, ‘Malvasía aromatica’, ‘Gual’ ir ‘Marmajuelo’.

10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Kanarų salų regionams buvo suteikiamos kilmės nuorodos ( Denominacion de Origen , sutrumpintai D. O.), pradėjo kurtis naujos vyninės. 2015 m. jų buvo apie 80, 2022 m. skaičius išaugo iki beveik 150. Ūkiai nedideli, nuo kelių iki keliasdešimties hektarų. Daugėja ekologinių ir biodinaminių vyninių. Vis dažniau vyno aprašymuose galima rasti ir profesionalaus enologo pavardę. Toks jausmas, kad visa sala – didelė laboratorija, kurioje vyksta virsmas ir savito, unikalaus skonio paieškos. Nors Kanarai priklauso Senajam Pasauliui, tačiau kaip ir pasatas, atnešantis gaivą ir laisvai kedenantis vynuogių ūglius, taip ir salos vyndariai laisvi eksperimentuoti, ieškoti ir mus nustebinti savo atradimais. 2015–2016 m. apie 10 salos vyninių sugalvojo vyną brandinti vandenyno dugne, 40–60 m gylyje. Po 3 ar daugiau mėnesių ištraukti buteliai jau būdavo apaugę kriauklelėm ir dumbliais. Butelių neplaudavo, tik įpakuodavo į specialią pakuotę ir parduodavo du kartus brangiau nei vyną, kuris nebuvo brandintas vandenyne. Turiu pripažinti, kad aklojoje degustacijoje neatskirčiau, kuris yra kuris, galbūt todėl ir patys vyndariai nutraukė šį eksperimentą. Šiemet prekyboje pasirodė ir nauja vyno kategorija – oranžinis vynas, kai baltosios vynuogės maceruojamos, tai yra fermentuojamos su žievelėmis (kartais ir 30 dienų), siekiant išgauti daugiau taninų ir spalvos. Jei ragautumėte užrištomis akimis, labai tikėtina, jog tokį vyną priskirtumėte raudoniesiems, nes burną sutrauktų gausybė taninų. Trys vyninės pagamino tik po 600 butelių tokio vyno, ir po keturių mėnesių nuo išpilstymo jo jau nebuvo prekyboje!

TENERIFĖS VYNUOGIŲ VEISLĖS

‘Listán Blanco’ – labiausiai paplitusi baltųjų vynuogių veislė, atkeliavusi iš Ispanijos, Andalūzijos, kur vadinama ‘Palomino fino’ ir iš jos gaminamas cheresas. Vėlai sunokstanti, jautri miltligei, bet labai atspari sausrai. Vynas gaivus, aromatingas, minerališkas, lengvos rūgšties, juntami vidutinės trukmės džiovintų vaisių, citrusų, figų lapų aromatai. ‘Malvasía aromatica’ (visas pavadinimas – ‘Malvasia di Candia Aromatica’) – viena seniausių žinomų vynuogių veislių, kildinama iš Italijos. Mažo augumo ir derlingumo, atspari sausrai, tačiau nemėgstanti vėjuotų šlaitų. Saldiems vynams auginama žemutinėse terasose, o sausiems – aukštai kalnuose. Ją išplatino Venecijos pirkliai. Taip pat tai viena aromatingiausių veislių, sukaupianti daug cukraus, todėl istoriniuose šaltiniuose minimas saldus vynas būdavo pagamintas

būtent iš šios veislės vynuogių. Dabar įprasta, kad naujas madas ir skonius diktuoja nuomonės formuotojai, o antikos ir viduramžių laikais tai buvo aristokratų privilegija. Kokį maistą ar vyną vartodavo karaliai, tą patį bandydavo pamėgdžioti ir dvariškiai, jei tik galėdavo įpirkti. Nuo šios vynuogių veislės derliaus priklausė Kanarų salų ekonominiai pakilimai ir nuosmukiai.

Kai XVI a. britų pirkliai atrado šį vyną

Tenerifėje ir pargabeno į Londoną, jis tapo geidžiamiausiu vynu visoje karalystėje. Jį savo sonetuose minėjo ir Šekspyras. Tačiau XVII a. viduryje

įvykęs karinis konfliktas tarp Anglijos ir Ispanijos užkirto kelią ispaniškoms prekėms į Didžiają Britaniją. Kitas galimybių langas malvazijai atsivėrė po šimto metų, pasibaigus Amerikos nepriklausomybės karui, ir statinės su vynu imtos plukdyti per Atlantą. Tačiau XX a. pradžioje saldaus vyno mada praėjo, ir Kanarų salose kilo eilinė krizė. Tačiau XXI a. toji mada grįžo su gastronominiais ir vyno turistais, kuriems visi skoniai įdomūs. Kitų Tenerifės veislių aprašymai: www. vynozurnalas.lt.

Kai rašiau šį straipsnį, pasiekė žinia, kad vyndarys Víctoras Jesús Rolas už savo baltąjį vyną „Cambium“ (dviejų baltųjų vynuogių veislių – ‘Albillo criolo’ ir ‘Vijariego’ – mišinys) apdovanotas Didžiuoju aukso medaliu prestižiniame konkurse „International Awards Virtus Lisboa“. Visos prestižinės vyninės augina ekologinius vynuogynus, derlių skina ir apdoroja rankomis, mielių nenusodina, vyno nefiltruoja ir naudoja labai mažai sulfitų, o kai kurie vyndariai visai nestabilizuoja sauso vyno. Jie daug eksperimentuoja, nes dalis vyninių kilusios iš vadinamųjų „garažinių“: ilgai maceruoja tik uogas arba ir su šakelėmis, net iki trijų mėnesių laiko su mielėmis, į raudonąjį vyną įmaišo baltojo ir t. t. Dažnai partijos kiekis svyruoja nuo kelių šimtų iki tūkstančio butelių. Tenerifė yra tarsi neapdirbtas brangakmenis vyno gurmanui.

Kiekvieną kartą apsilankę saloje, nustebsite, kaip jis įgauna formą ir švyti saulėje. Kai keliaujame į mums gerai pažįstamus vyno regionus, mes žinome, ko tikėtis, o štai šios salos vyndariai kiekvieno apsilankymo metu mane nustebina vis labiau ir labiau. Gero vyno reikėtų ieškoti ne prekybos centruose, bet vynotekose ir Vyno muziejuje ( Casa del Vino ), kurį verta aplankyti ne vien dėl puikaus vyno pasirinkimo jų parduotuvėje, bet ir dėl ekspozicijos bei skanių pietų muziejaus restorane užgeriant vietiniu vynu. Vienoje iš vynotekų, kuri įsikūrusi viešbučio „La Laguna Gran Hotel“ patalpose, dirba lietuvė someljė Rasa Strankauskaitė, jau 30 metų gyvenanti Tenerifėje. Turėsite galimybę ne tik išsirinkti gerą vyną, bet ir jo paragauti užkandžiaudami retais, ypatingais sūriais.

SOMELJĖ RASOS STRANKAUSKAITĖS SUDARYTAS GERIAUSIŲ

TENERIFĖS VYNINIŲ PENKETUKAS:

„Envinate“ (D. O. Ycoden Daute Isora). Vyninė – vienaragis, žmonės kalba ir skaito apie jos vynus, tačiau neranda jų nusipirkti ir paragauti;

• „Suertes del Marques“ (D. O. Valle de la Orotava). Kanarų salų vynas, laužantis taisykles;

• „Tierra Fundida“ (D. O. Valle de la Orotava). Nominuota „PENIN 2020“ apdovanojimams kategorijoje „Išraiškingiausias vynas“; „La Guancha“ (D. O. Ycoden Daute Isora). Vyninė įkurta 1893 m., vyndarys sumaniai derina tradicijas ir naująsias technologijas;

• „Los Loros“ (D. O. Valle de Guimar). Aukštikalnėse augančių senų vynuogynų skoniai ir aromatai, supilstyti į butelius.

Rasa Strankauskaitė, Nijolė Narmontaitė, Paulius Kovas

Ar DI gali ragauti vyną geriau nei mes, žmonės?

Autorius: ChatGPT

Piešiniai: DALL-E2

Pastaraisiais metais dirbtinis intelektas (DI) padarė didžiulę pažangą, ir buvo daug atvejų, kai jis pranoko žmones tokiose užduotyse kaip vaizdų ir kalbos atpažinimas, žaidimai ir net medicininė diagnostika. Tačiau vis dar yra tam tikrų sričių, kuriose dirbtinis intelektas atsilieka, ir viena iš tokių sričių yra vyno vertinimas.

Vyno degustacija yra labai subjektyvus ir sudėtingas procesas, apimantis ne tik skonio ir kvapo pojūčius, bet ir emocijas bei prisiminimus. Degustuodami vyną žmonės atsineša savo patirtį, emocijas ir lūkesčius. Jie taip pat atsižvelgia į vyno išvaizdą, kamščio spragtelėjimo garsą, aplinkos atmosferą ir kompaniją.

Visi šie veiksniai daro įtaką vyno suvokimui.

Kita vertus, dirbtinio intelekto algoritmai sukurti taip, kad duomenis analizuotų objektyviai ir be emocijų. Jie gali analizuoti vyno cheminę sudėtį, įskaitant jo rūgštingumą, taninus ir cukraus kiekį, ir prognozuoti jo skonį bei kokybę. Tačiau jie negali

atkartoti emocinių ir patirtinių vyno degustavimo aspektų, kurie yra labai svarbūs norint suprasti vyno charakterį ir sudėtingumą.

Be to, skonio suvokimas yra labai subjektyvus, ir tai, kas patinka vienam žmogui, gali nepatikti kitam. Šis subjektyvumas dar labiau išryškėja vyno atveju, kai vyno vertinimas gali labai skirtis priklausomai nuo asmeninių preferencijų ir kultūrinių veiksnių.

Apibendrinant galima teigti, kad dirbtinis intelektas padarė didelę pažangą įvairiose srityse, tačiau jis vis dar negali įvertinti vyno taip gerai kaip žmonės. Vyno degustavimas susijęs su emocijomis, patirtimi ir prisiminimais, kurie būdingi tik žmonėms ir kurių neįmanoma atkartoti dirbtinio intelekto algoritmais. Nors dirbtinis intelektas gali padėti nustatyti tam tikras chemines vyno savybes, jis negali pakeisti žmogaus vaidmens vertinant vyną.

Kalba netaisyta (red. pastaba)

ChatGPT ir DALL-E paklausė Agnė Dovydaitytė

1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiškas vyno etiketėje

Nacionalinės premijos laureatas grafikas Rimvydas Kepežinskas „Vilniaus klubo“ užsakymu sukūrė vyno etiketę, kurioje užrašė antrojo Gedimino laiško Europos miestams žodžius.

Gedimino laiško nuorašo, daryto Rygoje, nuotrauka. Latvijos istorijos archyvas

Dailininkas Rimvydas Kepežinskas. Dizainas Tado Šaučiulio

ORIGINALAUS LAIŠKO IŠTRAUKOS

Visiems krikščionims, pasklidusiems po platųjį pasaulį, vyrams ir moterims, [visiems] miestams, [bet] pirmiausia kartu su kitais privilegijuotaisiais Liubekui, Zundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui [ir] kitiems iki pačios Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, [linki] pastovios garbės bei palankumo podraug su išganymu.

<..>

Mat mes Dievo šlovei ir šventosios Bažnyčios garbei visų dalykų, apie kuriuos raštu parašėme Švenčiausiajam mūsų Tėvui ir valdovui popiežiui, stengsimės šventai laikytis [ir] bažnyčias statyti, kaip jau esame padarę. <...> , kad Kristaus šlovė būtų šių brolių nuolat palaikoma mūsų naudai ir išganingam mūsų vaikų bei žmonų, taip pat visų tikrąjį Dievą Jėzų Kristų garbinančių [žmonių] apsaugojimui.

<...>

Be to, mes atveriame [savo] kraštą, valdas bei karalystę kiekvienam geros valios žmogui: riteriams, ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, žvejams, krautuvininkams [ir] bet kokiems [kitiems] amatininkams. Visiems šiems išvardytiems [žmonėms] mes norime skirti žemės kiekvienam pagal luomą. Jei panorėtų atvykti žemdirbių, [tai] tegu jie mūsų žemę be duoklės dirba dešimt metų. Pirkliai tegu atvyksta ir išvyksta laisvai be rinkliavos ir muito, be

jokių kliūčių. [Tuos] riterius ir ginklanešius, kurie panorės likti, aš apdovanosiu turtu ir valdomis, kaip [kiekvienam] priklauso. <...> [Tie asmenys], kurie minėtiems [dalykams] kliudys ir aukščiau nurodytus [mūsų pasiūlymus] trukdys ištiti atvykstantiems, labai mus apsunkins, [todėl] težino, kad tai [ką jie padarė atvykstantiems], padarė ne jiems, o mūsų karališkajai didenybei. Mat mes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir amžina sutartimi su visais krikščionimis sutvirtinti taiką, brolystę ir tikrąją meilę. [O] kad šitai liktų nepakeista, mes kaip liudijimą ir apsaugą prie šio laiško pridėjome savo antspaudą. Duota gerai apsvarsčius mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimo [dieną]. <...>

Melskite už mus Dievą

ŠALTINIS

Gedimino laiškai. Sudarė ir iš lotynų kalbos išvertė Sigitas Narbutas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023.

Someljė studijų programa

Vyno profesionalams šie kursai būtini sėkmingai karjerai.

O mėgėjams tai būdas su malonumu pažinti gėrimų ir gastronomijos pasaulį.

Programą sudaro 3 semestrai, trunkantys po 4 mėnesius. Paskaitos vyksta kartą per savaitę vakarais.

I semestro pradžia rugsėjo mėn. 12 d.

Midus – modernios gastronominės kultūros dalis

Agnė Dovydaitytė

Ar gali tai, kas apdainuota senolių ir gaminama beveik šventais laikomų gyvūnų, būti tik verslas? Ar seniausiu alkoholiniu gėrimu laikomas midus gali tapti šiuo tuo daugiau nei lauktuvėmis, apie kurias patys nieko neišmanome?

Dainiaus Noreikos bitės

Iki šių metų midų, kaip tradicinį lietuvišką gėrimą, esu dovanojusi bent dešimtį kartų. Tačiau pirmąkart jo paragavau vos prieš kelis mėnesius. Nors pati dirbu rinkodaroje, tačiau vis tiek sunku patikėti – negi patriotizmas toks galingas pardavimų variklis?

Nežiūrimė nei kokybės, nei autentiškumo, nei žmogaus, kuriam jį vežame lauktuvių – šluojame midų iš oro uosto lentynų ir užsienyje su pasididžiavimu vadiname jį tradiciniu lietuvišku gėrimu. Nors retas lietuvis galėtų paaiškinti, kas iš tikrųjų yra midus, dar retesnis jo turi namuose ar yra ragavęs. Tad kiek gali būti gyva tradicija, kai jos nepuoselėjame?

Su šiais klausimais leidausi į kelionę pas Lietuvos bičiulius – bitininkus ir midaus gamintojus. Midudarius. Šis senas lietuviškas žodis dar neįprastas mūsų ausiai, tačiau, pripažinkime, ir pats amatas – midudarystė – daugeliui atrodo gana egzotiškas. Nepaisant to, bitės kiekvieną pavasarį iš lėto bunda prisisaugodamos vėlyvų šalnų, bitininkai ruošiasi dar vienam sezonui, o mes juos aplankome ieškodami atsakymų į kiek romantiškus savo klausimus.

TAI... KAS TAS MIDUS?

Tačiau pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar visi taip pat suprantame esminius pokalbio terminus. Midus. Kas tai? Midus yra ne tik daugiausiai tautosakoje minimas gėrimas, bet ir labiausiai mitais apipintas. Daugelis Lietuvoje vis dar galvoja, kad midus – tai stiprusis gėrimas, būtinai saldus, geriamas, žinoma, iš „čerkutės“. Tai netiesa. Kai kalbame apie midų šiandien, turime omenyje fermentuotą gėrimą (kaip vynas), kuris daromas maišant medų, vandenį ir mieles. Kartais pagardinant priedais iš gamtos: uogomis, žolelėmis, sultimis, prieskoniais.

Sakoma, kad ir per medaus mėnesį jaunieji visai ne medų kabindavo, o būtent šį salstelėjusį, anuomet prabangų ir beveik vaistais laikytą gėrimą gurkšnodavo. Saldžiai laistydavo savo santuoką.

Nors dažniausiai Lietuvoje gaminamas midus yra saldus, tačiau jį galima pagaminti ir sausą, labiau primenantį vyną nei likerinį gėrimą.

Midaus stiprumas taip pat gali būti įvairus, tačiau dažnai jis svyruoja apie 13 laipsnių, ne 40.

Midus gali būti vartojamas tiek vienas, kaip desertas, tiek su desertu, prie kavos, jei sausas – su maistu.

MIDUS AR MELOMELIS? MIDAUS KATEGORIJŲ GAUSA

Platus midaus spektras privertė pasaulinius gamintojus skirstyti midų į rūšis, pagal kurias vartotojai žinotų, ko tikėtis. Kadangi Lietuvoje midaus gamintojų vos keletas, šie terminai ir skirstymas dar nepaplito, bet jie jau vartojami mokymų, degustacijų metu.

ŠTAI KELIOS PAGRINDINĖS MIDAUS RŪŠYS.

• Acerglinas (angl. acerglyn) – midus su klevų sirupu, pakeičiančiu dalį medaus.

• Bragotas (angl. braggot) – gėrimas, pagamintas iš medaus ir grūdų. Jis panašiausias į alų.

• Bročetas (angl. brochet) – midus, kuriam medus verdamas ir karamelizuojamas prieš fermentaciją. Jis tamsesnis, gali atsirasti šiek tiek kartumo, kompleksiškas.

• Kapsikumelis (angl. capsicumel) – midus su aitriosiomis paprikomis arba kitais aštresniais prieskoniais.

• Hidromelis (angl. hydromel) – kaip ir sesijos alus, šis midus turi mažiau alkoholio (3,5–7,5 tūrio proc.) ir dažniausiai yra pagardintas vaisiais.

• Meteglinas (angl. metheglin ) – midus su prieskoniais. Anot kai kurių legendų, žodis „medicina“ yra kilęs nuo „meteglino“. Dažniausiai naudojami prieskoniai: cinamonas, vanilė, muskato riešutai. Per Kalėdas juo mėgaujamasi pašildytu.

• Moratas (angl. morat) – midus su šilkmedžio uogomis, labiausiai paplitęs Azijos šalyse ir vidurio vakarų Amerikoje.

• Melomelis (angl. melomel) – vaisių midus, dažnai skirstomas į porūšius. Vaisiai gali būti pridedami per pačią fermentaciją arba po jos.

• Cyseris (angl. cyser) – melomelio porūšis. Tai obuoliais, paprastai naudojamais sidro gamyboje, pagardintas midus.

• Karštas midus (angl. mulled mead), kaip ir žiemą populiarus karštas vynas, dažniausiai geriamas kalėdinių švenčių metu.

• Ompakomelis (angl. omphacomel) – midus su neprinokusių vynuogių sultimis. Jos suteikia gėrimui rūgštumo.

• Rodomelis (angl. rhodomel) – midus su erškėtrožių vaisiais ir rožių žiedais.

• Tradicinis, arba lėtasis, midus (angl. traditional or slow mead). Paprasčiau ir negali būti: vanduo, medus, mielės – visiškas standartas. Didžioji dalis šiuo metu Lietuvoje gaminamo midaus yra tradicinis.

• Putojantis midus (angl. sparkling mead). Dažniausiai prieš supilstant į butelius į midų įmaišoma papildomai medaus arba cukraus, kad butelyje fermentacija tęstųsi ir išsiskirtų CO2.

• Rūgštusis midus (angl. sour mead). Šio tipo midaus gamintojai dažnai naudoja laukines, gamtoje natūraliai randamas mieles bei pieno rūgšties bakterijas. Šis derinys padeda sukurti netikėtą, rūgšties prisotintą midų.

• ... ir daugiau!

Taip pat midus skirstomas ir pagal gamyboje pasirenkamą medaus santykį su vandeniu – 1:1, 1:2, 1:3, kiti skaičiavimus atlieka gorčiais – senoviniu tūrio matu. 1 gorčius – 3 litrai.

Dar midų galima skirstyti pagal tai, ar jis buvo gaminamas šaltuoju būdu ar virinant. Vieni sako, kad virinant prarandamos kai kurios gerosios medaus savybės, kiti – kad taip midus greičiau nuskaidrėja, mažiau juntamas vaško skonis, galima išgauti gerą midų ir iš vidutinio medaus. Teisingo atsakymo neieškosime.

Ties papročiais irgi neapsistosime. Žvelgiame į dabartį ir šiek tiek į ateitį. Kur juda midaus rinka Lietuvoje?

MIDUS – TIK SUVENYRAS?

Su Roma Mačiene, „Saulės midaus“ įkūrėja, kalbamės telefonu. Šiauliuose įsikūrusi bitininkė ir midudarė nesistebi, kad nesusitikome gyvai. Ji daugiau svečių sako sulaukianti iš užsienio – Latvijos, Lenkijos – nei iš Vilniaus.

„Ar galite patikėti, – sako ji, – prieš kelias dienas žmogus renkasi midų, aš pasiūlau jam paragauti, o šis: „Koks skirtumas.

Vis tiek ne pats gersiu“, – su kartėliu pasakoja ji. Nepagarba savo draugams, tradicijos ar nenoras mokytis ir tobulėti – kuris iš šių veiksnių lemia tokį žmogaus pasakymą, nuspėti sunku.

„Štai Italija reklamuoja savo nacionalinius gėrimus – itališką vyną ir limončelą, pasaulis didžiuojasi savo kultūra, tradicijomis ir nacionaline virtuve, o mes Lietuvoje didžiuojamės importuotais produktais, jų gausa, o ne savo vietiniais ūkininkais ir tradicijomis.

Jei taip ir toliau, reikės labai ilgai laukti ir sunkiai dirbti, kad midus taptų daugiau nei lauktuvėmis.“

Roma Mačienė yra vienintelė moteris Lietuvoje, turinti midaus gamintojo licenciją (gauta 2020-aisiais). Ir atvirkščiai, nei dažnai nutinka vyndarystėje, būtent ji į midaus pasaulį įtraukė ir savo

vyrą, o pati midaus gamybos paslaptis perėmė iš savo mamos ir močiutės. Neseniai prie šeimos verslo prisijungė ir dukra.

Nors Roma sako, žinių apie midų stoka lėtina šio gėrimo kultūros plitimą, tai jos negąsdina ir neatbaido. „Žmonių įpročius galime pamažu keisti. Kalbant apie tikruosius sunkumus, reikėtų kalbėti apie komunikaciją ir edukaciją varžančius alkoholio reklamos draudimo įstatymus. Jų pakeisti mes negalime“, – baimėmis dalijosi midaus gamintoja.

NE TIK TRADICIJA, BET IR VERSLAS

Tačiau išgyventi galima Ir be reklamos. Nors nelengva. Su kitu midudariu kalbamės gyvai. Kėdainių rajone, Plinkaigalio kaime, ant Šušvės kranto, šalia garsiojo Plinkaigalio piliakalnio ir geležies amžiaus kapinyno, įsikūrusi „Šušvės midaus“ sodyba.

200 avilių turintis Erikas Augustinavičius šiuo metu yra geriausiai žinomas midaus gamintojas Lietuvoje, licenciją turintis nuo 2015 metų. Bitininkyste užsiimdavo ir jo senelis bei mama. Midaus darybos amato ir verslo paslapčių jau mokosi ir Eriko sūnus. Romai verslo pradžioje labiausiai trukdė reklamos ribojimai, o štai Erikas, midų gaminantis didesniais kiekiais, daugiausiai kalba apie logistinius sunkumus. Karas Ukrainoje privertė ieškoti naujų stiklinių butelių tiekėjų, kamščiai buteliams atkeliauja irgi iš svetur, uogų supirkimas vyksta visoje Lietuvoje, tačiau ir uoga uogai nelygi... „Iš kai kurių aviečių veislių, pavyzdžiui, nieko nebelieka. Būna per daug vandeningos, jose nėra pakankamai skonio, nors atrodo gražiai, didelės, tad paieškos gali būti ilgos“, – komentavo jis. Tačiau medus – iš savo kiemo. Jo kokybę Erikas gali garantuoti geriausią.

Po pasakojimų apie logistinius ir gamybinius sunkumus klausiu Eriko, ar turint tiek vargo ir popierizmo lieka laiko romantikai, midaus gamybos filosofijai. „Lieka,“ – patikina bitininkas. Į verslą įsitraukus žmonai ir sūnui, Erikui lieka smagiausi darbai: važinėjimas po čempionatus, parodas, degustacijų vedimas, naujų midaus skonių kūrimas. Vienas iš tokių naujų skonių, pavyzdžiui, agurkinis midus. Tai tarsi gamintojo meilės laiškas lietuviškam užkandžiui –agurkui su medumi.

Šiais metais „Šušvės midus“ laimėjo du aukso medalius ir vieną bronzos Europos midaus čempionate Lenkijoje „Mead Madness Cup“.

Roma Mačienė

Ignas ir Erikas Augustinavičiai

MIDAUS GAMINTOJŲ MOKYMAI

Paminėjus agurkinį medų, iškart norisi pacituoti cituoju dr. Aušrą Ladygaitę-Šimonėlienę, „Vitis“ edukacinio centro vyno gamybos mokymus vedančią vyno gamybos technologę. „Jei įdomu, kas naujo midaus pasaulyje, tai galiu pasakyti: viskas, kas netikėta.“

Apie naujausias midaus tendencijas Aušra sužinojo tame pačiame Varšuvoje vykusiame Europos midaus čempionate. Kai prieš akis stovi tūkstančiai midaus butelių, o gamintojai atvykę toli gražu ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš JAV, Pietų Korėjos, Austrijos, Malaizijos, Portugalijos, supranti, kad tai tikrai nėra tik tradicinis lietuviškas gėrimas, suvenyras. Tai pasaulinis reiškinys, seniausias žinomas alkoholinis gėrimas ir netgi mada, nuo kurios mes jau atsiliekame.

„Viena tendencija – švelnu, aromatinga, kremiška, miduje gali pajusti baltąjį šokoladą, kapučiną, daug vanilės, minkštumą ir švelnumą; antra tendencija – žolelės: nuo anyžiaus iki šeivamedžio žiedų, trečia – medus su vaisiais bei uogomis, o jei dar sužaista su ąžuolu, tai patirtis nereali“, – įspūdžiais po čempionato dalijosi Aušra.

MIDAUS TEISĖJŲ MOKYMAI

„Mead Madness Cup“ įdomus ne tik kaip milžiniška midaus degustacija, bet ir kaip edukacijos ir bendruomenės kūrimo centras. Šiais metais čempionate lietuviai ne tik dalyvavo su savo midumi, bet ir teisėjavo.

Tiesa, kad galėtum būti čempionato teisėju, turi pabaigti oficialius mokymus anglų kalba. Tokius mokymus Alytuje vedanti Gintarė Rimkutė-Mercaitienė „Vyno žurnalui“ pranešė, kad balandžio mėnesį vykusiuose midaus teisėjų mokymuose (angl.

MJP – Mead Judging Programme) egzaminus sėkmingai išlaikė net 14 midaus mėgėjų. Tai taip pat rodo augančią midaus kultūrą, pasaulinių tendencijų skverbimąsi ir į Lietuvos rinką.

MIDUDARYSTĖ KAIP MODERNUS, O NE TRADICINIS VERSLAS

Tačiau Gintarė nėra vienintelė, pastebėjusi nišą midaus rinkoje. Du kiti jauni verslininkai taip pat pasiruošę išnaudotį šį midaus mėgėjų bumą.

Štai verslininkas, buvusio gerai žinomo restorano „Vilkinė“ bendrasavininkis Domas Vyšniauskas netgi pasiryžo pagaminti nealkoholinį midų. Nors vyras savo reikmėms ir dabar gaminasi midų, nealkoholinė jo versija atveria daug daugiau verslo galimybių. Vilniaus rajone D. Vyšniauskas šiuo metu įrengia mokymų ir laisvalaikio centrą, kuriame bus galima daugiau sužinoti apie midaus gamybą, jį degustuoti, užsiimti poilsine veikla. O nealkoholinis midus atveria ne tik reklamos, bet ir valstybės finansavimo galimybes.

Potencialią nišą įžvelgė ir kitas Vilniaus verslininkas, alaus ekspertas ir „Locals“ barų savininkas Vidmantas Čičelis. Molėtų rajone vyras taip pat stato midaus gamyklą ir edukacinį centrą, kuris taptų traukos objektu.

Tačiau ne tik verslumo gyslelė jungia šiuos vyrus. Abu jie pasiryžę rinkai pristatyti skonio naujienas.

Vidmantas kartu su technologu po technologu Virginijumi Marcinkevičiumi šiuo metu jau kuria sausą midų, kurio būtų galima ne tik paragauti, bet ir gurkšnoti bendraujant su draugais, vakarėlyje, prie vakarienės ar pan. Jį tokiam stiliui įkvėpė gerosios JAV ir Lenkijos praktikos, kur midaus vartojimo kultūra daug labiau paplitusi nei Lietuvoje.

O štai Domas Vyšniauskas savo midų jau pristatė šių metų LSA Lietuviško vyno čempionate. Labiausiai vertintojus nustebino midus „Liquid Bloom Smoked Bochet Mead 2020“– daugiausiai balų gavęs gėrimas tarp 180 čempionato dalyvių ir įvertintas sidabro medaliu.

Verta pastebėti, kad naujoji verslininkų ir midudarių karta į rinką žengia drąsiai, be praeities dogmų, atsineša naujausius vartotojų elgsenos tyrimus ir net savo žodyną.

Nors vynas lietuvių kalboje gaminamas vyninėje, midus – midaus gamykloje. Skamba nelabai patraukliai. „Midaus bravoras“, – sako Domas Vyšniauskas. O štai ant Vidmanto Čičelio gamyklos pastato projekto vizualo jau puikuojasi angliškas užrašas „Be like. Meadery“.

Kaip midaus pramonę ir kultūrą pakeis šie nauji žaidėjai? Ar nebijo tradiciniai gamintojai, kad rinka visiems per maža?

BIČIULIO ŽODŽIAI BIČIULIAMS

Atsakymo į pastarąjį klausimą toli ieškoti nereikia. Vykstu link Žaliųjų ežerų, kur įsikūręs Dainius Noreika – nelicencijuotas midaus gamintojas mėgėjas. Pokalbį pradedame su šviežia klevų sula taurėse. Po jos ragaujame praėjusių metų liepos mėnesio midų.

„Nieko panašaus nesu ragavusi“, – prisipažįstu, nors iki šio susitikimo jau paragavau ne vieno midaus. Ir tada suprantu, ką turėjo omeny V. Čičelis sakydamas, kad Europos midaus čempionate, kuriame teisėjavo ir jis, labiausiai jį nustebino mėgėjų gaminti midūs.

Dainiaus midus lengvas, salsvas, bet gaivus, mėtų poskonio.

„Kai tik pradėjau gaminti midų, jam naudodavau ne patį geriausią medų, o likusį po geriausio medaus išpilstymo pardavimui.

Ilgainiui supratau, kad reikia daryti atvirkščiai. Dabar, pavyzdžiui, midui mėgstu naudoti medų nuo atakučių,“ – pasakoja jis.

Medus nuo atakučių išgaunamas išimant korius ir šakute ar specialiais įrankiais nupjaunant korį dengiantį vaško sluoksnį ir iš to vaško išlašinant likusį medų. D. Noreika aiškino, kad bitės, prieš vašku uždengdamos korius, į medų išleidžia įvairių konservuojančių medžiagų, turinčių daug naudingų savybių. Tad jam atrodo, kad ant vaško likęs medus būna pats kvapniausiais, skaniausias, maistingiausias.

Tuomet Dainius midų gamina šaltuoju būdu, medaus nevirindamas, mat nenori prarasti jokių maistinių savybių, o ir skubėti jam, kai midaus neparduoda, nėra kur.

Ilgai kalbamės apie medų, midų, bites, įstatymus, fizikos mokslus, kuriuos jis dėstydavo, su nuokrypiais apie vynuoges ir šunis. Suprantu, kad visko aprašyti negalėsiu, tad klausiu: ,,Kokią mintį norėtumėte, kad prisimintų žmonės, paskaitę pokalbį su Jumis?” Dainius norėtų, kad žmonės midų pradėtų matyti ne tik kaip alkoholinį gėrimą, bet kaip vieną iš bičių produktų, o kiekvienas bitininkas gebėtų pasigaminti midaus taip, kaip geba išsukti medų, pasigamina vaško ar bičių duonelės. ,,Kad ir koks tas midus būtų, pirmiausia, jis bus savas. Ir bus šios augančios kultūros dalis”, – sakė jis.

Dar daug liko neaprašyta. Techniniai gamybos aspektai, naudojami įrankiai, skirtingi medaus tipai. Bet nieko to nebūtų be pačių gamintojų. Tad tebūnie pradžiai ši trumpa pažintis su keliais midaus kultūros skleidėjais Lietuvoje. O mums lieka pasirūpinti, kad kultūra nevirstų istorija.

Vidmantas Čičelis Domas Vyšniauskas

Dainius Noreika

Rusijonas

Sunkiai pasiekiamas, palei Viduržemio jūrą, prie pat sienos su Ispanija, esantis Prancūzijos regionas. Statūs šlaitai su nederlingo ir šilto skalūno nuobirynais, jūros purslai ir seni ‘Grenache’, ‘Carignan’, ‘Syrah’ vynmedžiai. Tai minerališko raudonojo vyno ir pastiprinto saldaus vyno gamybos vieta.

Pajūrio Banjulsas (Banyuls-Sur-Mer) – vienas Rusijono pakrantės miestelių, davęs vardą ir pastiprintam vynui.

Carne, Vino, Olio1, arba Kaip sugauti juodajį gaidį?

Aidas Šemežys,

ieškantis autentikos ir vietinio ritmo su „Local Vibes“

Renesansiškas Florencijos žavesys. Vasariškos kaitros migloje plevenantis viduramžiškų Sienos ir San Džiminjano bokštų miražas. Brunelas iš Montalčino. „Vino Nobile“ iš Montepulčiano. „Toscana IGT“. „Biondi Santi“, „Sassicaia“, „Ornelaia“, „Bolgheri“... Vardai, kurie, vos prakalbus apie Toskaną, užvaldo daugelio gurmanų mintis ir priverčia seilių liaukas nevalingai ašaroti, ilgintis ypatingų momentų jaukioje toskanietiškoje užeigoje, kur ant žaizdro čirška didysis jautienos kepsnys bistecca alla fiorentina , puode garuoja daržovių troškinys ribollita , jame pūpso gerai nupenėtas kastruotas gaidys cappone , o draugų taures pripildo svarus ir struktūriškas Jupiterio kraujas, žaižaruojantis gilaus rubino raudoniu bei hipnotizuojantis paslaptingais granatų ir konjako rudumo šešėliais.

1 Mėsa, vynas, aliejus.

Castello di Volpaia

Šie garsūs vardai vilioja gurmanus preciziška kokybe, už kurios slypi vyndarystės technologijų pažanga, kilmingos šeimos ar milžiniškas korporacijų kapitalas. Tai turi mažai ką bendro su daugiau nei tūkstantmetį gyvuojančia Toskanos vyndarystės tradicija, kuri nukeliavo ilgą evoliucijos kelią. Kelias nebuvo lengvas, greičiau akmenuotas, nuklotas baltomis kalkakmenio ir smiltainio dulkėmis. Tačiau 2006 m. „Chianti Classico“

konsorciumas nusprendė, kad ‘Sangiovese‘ vynuogės gali būti naudojamos ne tik svarių, struktūriškų ir ilgaamžių raudonųjų

Montalčino ir Montepulčiano saugomos kilmės vietos nuorodą

turinčių vynų gamybai, bet ir „Chianti Classico“ vynui auksiniame

Toskanos vyndarystės lopšyje Konka d‘ Ore (Conca d‘Oro), kurio geriausios augavietės visai neseniai pradėtos skirstyti į vynuogynus pagal UGA (it. Unita Geografiche Agiuntive – vertas paminėti geografinis vienetas) sistemą, panašią į prancūziškąją Cru klasifikaciją. Tai naujasis „Chianti Classico“, kurio „Riserva“ ir „Gran Selezione“ vynų potencialas žada regionui naują sėkmės periodą artimoje ateityje.

JUODOJO GAIDŽIO GAUDYNIŲ DIENA TOSKANOS

VYNDARYSTĖS LOPŠYJE

Juodojo gaidžio gaudynių dieną gera pasitikti pusryčiaujant ir grožintis plačiomis Kjančio kalvų panoramomis, kurios supa senovinę Il Palagio di Panzano vilą. Jau daug metų „Local Vibes“ draugauja su vyndarių šeima Monia Piccinini ir Francu Guarducciu, kuriems priklauso šie maži, autentiški vyno namai. Viduramžius menančioje toskanietiškos architektūros viloje telpa apie 20 svečių penkiuose skirtingo dydžio apartamentuose, jiems suteikiamas visiškas privatumas ir ramybė tarp kiparisų giraičių bei ‘Sangiovese’ vynuogynų. Čia kiekvienas gali atrasti istorija ir tradicijomis alsuojantį ramybės kampelį: pasislėpti vidiniame kieme, vaismedžių ir alyvmedžių sodelyje, atsikvėpti poilsio zonoje, atsigaivinti baseine. Čia galima elgtis kaip namuose – prisiskinti sezoninių daržovių ir vaisių, gaminti draugams vakarienes, pietauti po atviru dangumi al fresco, pasislėpus nuo kaitros po vynuogių pergola.

Tik išvykus, laukia keli šimtai metrų baltuoju toskanietišku keliu, tačiau pasukus į dešinę, prasideda asfaltuotas keliukas, kurio kairioji atšaka kyla link viduramžiško miestelio, susispietusio kalvos viršuje. Pro nedidelę Castello di Panzano pilį vingiuojančiu keliu reikia pasiekti Šv. Marijos bažnytėlę, išsiskiriančią gražiais akmeniniais laiptais ir viduramžių Toskanai būdingu dvišlaičiu akmens stogu. Trumpam stabtelėjus, smagu leistis stačiu ir tiesiu it styga keliuku link šiandieninio Pancano centro. Čia ir enoteka

„Baldi“, kurioje jauku išgerti taurę aperityvo su draugais, ir baras „La Curva“, kuriame kas rytą – švieži kruasanai (tik reikia mokėti tinkamai paprašyti), ir suvenyrų bei ekologiškos kosmetikos parduotuvėlė „Bernini“. Tačiau šiandien maršrutas veda tiesiai, ir dabar jau reikia kilti į stačią įkalnę, renkantis San Leolino kryptį. Šia kryptmi galima išvažiuoti iš Pancano nenusileidžiant į slėnį ir Volpajos miestelį pasiekti trumpiausiu maršrutu. Tiesa, kelias ir vėl neasfaltuotas, nelygus bei dulkėtas, bet žavintis panoramomis.

Vienos dienos kelionės po Chianti Classico vynines maršrutas

Aidas Šemežys, Dario Cecchini, Inesa Semionova

Vos penki kilometrai – ir keliautojai nejučia persikelia į viduramžius. Karų visai nepaliestas Volpajos miestelis išsaugojo autentišką architektūrą, net tris akmenines bažnytėles, vandens šulinį miestelio aikštės centre, į netaisyklingas grandines besijungiančius akmeninius pastatus, tarp kurių – smagi siaurų gatvelių raizgalynė. Ramu, tačiau jauti aplink pulsuojančią gyvybę. Ir jausmas neklaidina, nes miestelis – it gyva būtybė, jo vamzdynais teka vynas nelyginant kraujagyslėmis kraujas. Kone visą miestelį užima vyninė „Castello di Volpaia“: už kiekvienų durų galima rasti tiek modernia įranga užpildytas fermentacijos talpas, tiek giliai po žeme besislepiančius brandinimo rūsius skliautinėmis plytų ir akmens lubomis, tiek gerai vėdinamas palėpes, kuriose vėlyvą rudenį vytinamos ‘Malvasia Bianca‘ bei ‘Trebiano Toscano‘ vynuogės, skirtos garsiajam desertiniam vynui „Vin Santo“. Vizitą vainikuoja vynų degustacija, kurioje išsamiai pristatomas tiek paprastų vynų potencialas, tiek „Riserva“, „Gran Selezione“ - vieno vynuogyno vynų brandos aromatai ir skoniai.

Viduramžiška Volpaja įtraukia, ir, rodos, jau sugavome juodąjį gaidį. Tačiau grįžus į realybę juodojo gaidžio – kaip nebūta. Pra -

bėgusios dvi trys valandos perša mintį, kad pats laikas būtų ko nors lengvai užkąsti. Ilgai ieškoti nereikia, „Local Vibes“ jau žino, kad vos išėjus pro vyninės duris yra miestelio sargybinės „Ucci“ baras – geriausia vieta nuraminti triukšmauti bepradedantį pilvą. Ir ne bet kuo, o didžiosiomis toskanietiškomis brusketomis. Tik įsivaizduokite: struktūriško vyno nuvargintą gomurį paliečia ir atgaivina šviežiame alyvuogių aliejuje išmaudytų aromatingų itališkų pomidorų kapotinis su raudonėlių ir bazilikų lapeliais, o traški krosnyje pašildytos didžiosios čiabatos riekė, šiek tiek pamirkyta prieskoniškame ‘Frantoio‘ veislės alyvuogių aliejuje, suteikia jaukaus sotumo jausmą.

Riedant žemyn siauru vingiuotu keliu, kvapą gniaužia greitis staigiuose posūkiuose. Reikia išlikti budriems ir nepamiršti, kad stabdis – tai ne tas, kuris atsisako dar vienos „Chianti Classico“ taurės, o įrenginys, kurį sumaniai valdant prieš posūkius galima saugiai nusileisti į slėnį. Pačiame slėnyje reikia sukti į kairę ir lėtai, bet užtikrintai kilti į kalną link Kjančio Rados (Radda in Chianti) miestelio, kaidaise buvusio Kjančio lygos, garantavusios taiką tarp Sienos ir Florencijos, būstine.

Kjančio Rada – žavus miestelis, kurio grožio galima iš karto ir nepastebėti, tačiau verta stabtelėti ir pabandyti jame pasiklysti. Laikydamasis dešinės, atsiduri Giacomo Matteočio gatvelėje, kurios dešinysis kraštas – tai didelis apžvalginis balkonas su kvapą gniaužiančiomis Kjančio panoramomis. Keletas bendrų nuotraukų prisiminimui ir, savaime aišku, ledų porcija dovanojama tam, kuris teisingai parodo ką tik lankytą Volpajos miestelį. Tiesiai per centrą kylanti Romos gatvelė – tai miestelio gyvenimo centras. Čia ir turgelis, ir virtinė barų, restoranėlių bei suvenyrų parduotuvėlių.

Štai iš karto kairėje pusėje – enoteka „Casa Porciati“, ja šoniniais laipteliais galima nusileisti į žemesnį miestelio lygį, kuriame po namais yra išlikę senosios gatvelės. Čia tvyrančioje ypatingoje atmosferoje galima paragauti tiek vietinių, tiek garsiausių Italijos bei pasaulio vynų. Šiek tiek aukščiau, Romos gatvelės dešinėje, galima rasti suvenyrų ir alyvmedžio dirbinių parduotuvėlę, kurioje galvą pames mėgstantys gaminius iš alyvmedžio. Na, o dar šiek tiek tolėliau, kairėje pusėje, itališkos avalynės gerbėjai atras mažą parduotuvėlę „Pratesi Calzature“, kurioje nesunku užsimiršti tarp įvairiausių spalvų ir formų batų. Galiausiai tęsiant kelionę, miestelio aikštės dešinėje pusėje virš fontano stovi Šv. Mykolo bažnyčia, o priešais ją – miestelio savivaldybės pastatas. Būtent čia XIII a. buvo sudarytas taikos susitarimas tarp Sienos ir Florencijos. Čia alkano juodojo gaidžio simboliką Florencijos didikai naudojo pasišaipyti iš sieniečių. Ir čia kadaise buvo įsikūrusi Kjančio lygos administracija. Daugelis mano, kad juodasis gaidys bus sugautas būtent čia, tačiau jo čia seniai nėra.

MOLDOVOS VYNŲ DEGUSTACIJOS

Iš Kjančio Rados miestelio derėtų panoramišku regioniniu keliu SR429 vykti į dar vieną Kjančio lygos miestelį Kjančio Kasteliną (Castellina in Chianti). Tačiau taupydami laiką, renkamės Lukarelio (Lucarelli) kaimelio kryptį. Jame vos keli namai slėnyje, šalia kelio, tačiau čia įsikūrusi jauna toskaniečių šeima ir jų užeiga. Ši vietelė dirba apie pietus. Taip taip, circa (it. apie, maždaug). Čia tikras rojus naminio kaimiško Toskanos maisto mėgėjams, ypač trokštantiems įvairių šviežių naminių makaronų su mėsos ragu, sezoninių daržovių padažais ar įdarais. Be abejo, kepenų užtepėlės crostino toscano, įvairios brusketos, troškintos pupelės su česnaku, šernienos troškinys su polenta arba šernienos kapotiniu farširuotas saldusis pipiras peposo, daržovių troškinys ribollita bei paprastasis sužiauberėjusios duonos ir pomidorų troškinys pappa al pomodoro – tiesiog fantastiški, jeigu gaminami tą pačią dieną.

Grįžtant į Pancaną, beveik prieš pat miestelį galima išsukti į dešinę stačiu, siauru keliuku ir nuvažiuoti iki Pieve di San Leolino vienuolyno su bažnytėle. Tai viena seniausių bažnytėlių, išsaugojusių bizantiškosios tradicijos planą, dekoracijas, ikonas. Čia saugomi keli antikiniai tabernakuliai, menantys pirmųjų krikščionių laikus. Šalia esantis vienuolynas kiek primena cistersų ordino vienuolynus. Ir nenuostabu, kadangi čia buvo garsiojo Frankų kelio ( Via Francigena ), kuriuo keliaudavo piligrimai, sustojimas, skirtas atgauti jėgoms, o paprastai būtent cistersų vienuoliai suteikdavo saugų prieglobstį piligrimams. Iš čia nusileidus atgal į Chiantiggianos gatvę pirmoje didesnėje sankryžoje reikia sukti į kairę ir grįžti į Palagio di Panzano

Čia mūsų jau laukia Monia ir Irene. Šiandien jos pasakoja apie šeimos vyndarystę, rodo jos valdomus keturis hektarus vynuogynų, alyvmedžių giraitę ir vyno rūsį. Vakarėjančių Kjančio kalvų šešėlius nudažo raudonos saulės gaisai, o alyvuogių aliejaus ir vyno degustacijos metu besiskleidžiantys aromatai, skoniai ir istorijos įtraukia visus. Geroji močiutė Aldemara ir jai skirtas lengvas rožinis vynas. Už rankų per vynmedį susikibę mažos mergaitės, vyndarių dukros, vietinių vadinamos bambole , – joms skirtas rinktinių vynuogių „Chianti Classico Gran Selezione“. Skirtingų derlių, aksominės tekstūros „Riserva“ vynai papildo vakaro atmosferą juodojo šokolado, pipirų, balzaminio acto, džiovintų slyvų natomis. Smagu turistinėje ir komercinėje

Toskanoje atrasti tokius vyno namus, kurie orientuojasi į mažą kiekį, bet itin aukštą „Conca d‘Oro“ kokybę.

Nokus ir svarus „Bambole“ svaigina, ir jam neįmanoma atsispirti. Tad neteks gailėtis, jei keliaujant vakarienės pas garsiausią pasaulio mėsininką Darią Cecchinį (Dario Cecchini), pavyks su savimi prigriebti butelį „Bambole“. O charizmatiškasis Darias pasitinka į mėsinę Antica Macelleria Cecchini atvykstančius svečius kaip visada plačiai šypsodamasis. Nesvarbu, koks užimtas būtų jo tvarkaraštis, kiek meistriškumo kursų garsiausiose gastronomijos mokyklose jam reikėtų vesti, kiek kviestinių vakarienių dalyvauti, kiekvieną atvykstantį jis išklauso ir prakalbina kaip draugą, pavaišina stikline visiškai šviežio „Chianti Classico“ ir užtepėlėmis su Kjančio sviestu (it. burro del Chianti ) – taip Darias vadina prieskoniais pagardintų trintų lašinių masę). Šiek tiek vėliau pakviečia ir palydi švęsti gyvenimo kepsnių dirbtuvėje (it. officina della bistecca , toks vakarienės pavadinimas). Čia karaliauja šviežia ir brandinta jautiena, patiekiama įvairiai – nuo termiškai neapdorotos mėsos kapotinio, vadinamo Kjančio sušiu ( sushi di Chianti ) iki Florencijos didkepsnio ( bistecca alla fiorentina ). Mėsos patiekalai keičia vienas kitą, o šviežutėlis, iš krežinių ( al fiasco ) pilstomas „Chianti Classico“, rodos, niekada nesibaigs. Tačiau prie geresnių kepsnių verta atidaryti savo atsineštą „Bambole“ butelį. Darias į tai nekreipia dėmesio, čia nėra kamščio mokesčio, tik įpareigojimas dalintis su norinčiais. Ir tai – neįkainojama patirtis.

Visa senoji Pancano mėsinė ošia nuo maistu ir vynu besimėgaujančių žmonių, ir staiga mėsininkas, nuo žaizdro nuėmęs kepsnį ir galąsdamas peilį, sušunka: „ To beef or not to beef ? – štai klausimas!“ Atrodo, kad bent jau šįvakar į šį klausimą atsakyti gan paprasta. Visai nesvarbu, kad juodojo gaidžio sugauti taip ir nepavyko, jeigu atrasta, kiek daug mažai žinomų ir garsių vyndarystės šeimų įsikūrusių šiame regione, kiek daug gerai pažįstamų ir dar neatrastų skonių slepiasi už kiekvienų namų durų. Juk čia vyną daro ne tik praeities markizų šeimos, bet ir garsūs šiuolaikinės mados kūrėjai bei muzikos žvaigždės. Tad gal ir gerai, jei juodojo gaidžio gaudynės nebus vienkartinis sėkmingas pašėliojimas, bet taps nuolatiniu vyksmu keliaujančio gurmano gyvenime.

Net jeigu grįžę namo mažai prisiminsite iš to, ką patyrėte, vis tiek nepamirškite draugams papasakoti, kaip šauniai praleidote atostogas Toskanoje vietiniu ritmu su „Local Vibes“!

Legenda apie juodąjį gaidį

Ši graži legenda paaiškina, kodėl „Chianti Classico“ vynų butelius puošia juodojo gaidžio emblema.

XIII a. regione nerimo konfliktas dėl medžioklės plotų tarp Florencijos ir Sienos didikų. Tarp miestų plytinčios miškingos kalvos buvo tai Florencijos, tai Sienos įtakos zona. Galiausiai kovų išvarginti didikai nusprendė konfliktą išspręsti surengdami raitelių varžybas. Ribą nubrėžti nutarė ten, kur raiteliai, išjoję iš savo miesto link priešininko, susitiks. Tačiau beliko vienintelė problema – kaip suderinti raitelių starto laiką. Po ilgų svarstymų didikai nusprendė: raiteliai išjoti turi vos gaidžiams pragydus. Likus savaitei iki lemtingos dienos, sieniečiai pasičiupo baltą gaidį ir pradėjo juo rūpintis: maitinti, glostyti, jam melstis. Tuo tarpu Florencijos didikai pasigavo pirmą pasitaikiusį purviną juodą gaidelį, uždarė jį į narvą ir savaitę marino badu. Anas kasdien vis anksčiau rytais liūdnai kakariekavo. Ir štai išaušus varžybų dienai, alkanas juodasis gaidys pragydo taip anksti, kad Florencijos raitelis Sienos kryptimi spėjo nujoti iki Fonterutolio miestelio, nuo Sienos nutolusio vos 12 km. Taip Kjantis atiteko Florencijai, o abiejų miestų didikai pasirašė taikos susitarimą, įsteigdami Kjančio lygą. Savaime suprantama, kad Florencijos atstovai, norėdami pašiepti sieniečius, lygos simboliu pasirinko juodąjį gaidį, kuriuo pasidabino trys prie sutartos ribos esantys Kjančio miesteliai: Kastelina (Castellina), Rada (Radda) bei Gajolė (Gaiole).

XVIII a. pradžioje Toskanos kunigaikštis Kozimas III iš Medičių giminės prie trijų Kjančio lygos miestelių prijungė arčiausiai Florencijos esančią Grevę bei viduramžius menantį Pancaną, garsėjusį žvalgybiniais įtvirtinimais ir pasiekiamą iš Grevės link lygos miestelių keliaujant Kjančio keliu ( Via Chiantigiana ). Šiandien ši teritorija, kaip ir joje gaminami vynai, vadinama Chianti Classico – klasikiniu Kjančiu

Aidas Šemežys

Nauja. Chianti Classico teritorinis suskirstymas, kurį galima naudoti vyno etiketėje.

Ieškant gero „Pinot Noir“: svarbiausia yra ne galutinis tikslas, o pati kelionė

„Kai „Pinot Noir“ gamintojams pavyksta, vynas turi viską: nuostabų aromatą, šilkinę tekstūrą, ryškią rūgštį ir švelnius taninus. Kaip toks vynas gali nepatikti?!“ – Natasha Hughes, vyno magistrė.

Petras Jarašūnas

5 „Pinot Noir“ skoniai iš vieno Morey Saint Deniso kaimelio Burgundijoje. „Domaine Ponsot“ ūkis

DIEVAS SUKŪRĖ ‘CABERNET SAUVIGNON’, O VELNIAS – ‘PINOT NOIR’

‘Pinot Noir’ vynuogių kekės tankios, o uogų odelė labai plona, tad jos linkusios lengvai pasiduoti vynuogyną puolančioms ligoms – puviniui, grybeliui ir miltligei. Taip pat šioms vynuogėms kenkia didelė tiesioginė saulės spindulių kaitra, uogos itin jautrios temperatūros svyravimui. Dažnai net besiribojančių vynuogynų vynas dėl dirvožemio ir mikroklimato skirtumų

būna visiškai skirtingo skonio, nors ir pagamintas lygiai taip pat. Kadangi subtilios uogos reikalauja labai daug priežiūros, pagaminti „Pinot Noir“ vyną yra ne tik sudėtinga, bet ir brangu. Ne veltui žymus Amerikos vyndarys André Tchelistcheffas yra ištaręs garsiąją frazę, kad „Dievas sukūrė ‘Cabernet Sauvignon’, o velnias – ‘Pinot Noir’.“

JOS DIDENYBĖ BURGUNDIJA

Someljė Rajatas Parras knygoje „Somėljė skonio atlasas“ ( Sommelier‘s atlas of taste ) rašo, kad geriausi Burgundijos vynai „stebuklingai sujungia visas išgirtąsias, kartais priešingas,

Burgundijos savybes. Jie gali būti intelektualūs ir kartu hedonistiški. Jie gali būti griežti, bet kartu ir dosnūs. Jie gali būti išraiškingi, bet kartu ir lengvi. Aristokratiški, bet kartu patrauklūs ir neišrankiam vartotojui. Minerališki, bet kartu ir vaisiški. Gilūs ir džiaugsmingi.“ Iš tinkamoje vietoje auginamų ir palankių oro sąlygų sulaukusių vynuogių galima sukurti nuostabiausio skonio vyno, tačiau labai retai ir tik tam tikruose ploteliuose visos aplinkybės susiklosto idealiai. Tokio vyno pagaminama itin nedaug, o jo paklausa rinkoje didelė. Kai rašau šias eilutes, visi 10 brangiausių pasaulio raudonųjų vynų yra pagaminti iš Burgundijos „Grand Cru“ vynuogynuose sirpusių ‘Pinot Noir’ vynuogių. 150-ies populiariausių Burgundijos vynų krepšelio kainos indeksas per penketą pastarųjų metų išaugo daugiau nei dvigubai.

Burgundijoje ‘Pinot Noir’ klesti gerai drenuojamose kalkakmenio dirvose. Daugiau kalkakmenio turintis dirvožemis duoda lengvesnį ir elegantiškesnį vyną, o štai didesnis mergelio ar molio kiekis – galingesnio ir išraiškingesnio stiliaus vyną. Dauguma geriausių „Grand Cru“ vynuogynų yra šlaitų viduryje, kur viršutinis dirvožemio sluoksnis itin plonas ir glaudžiai besiliečiantis su 175–150 mln. metų senumo šlaito uoliena. Tačiau

Subtilaus skonio „Pinot Noir“ geriau neperlaikyti ąžuolo statinėse, mano Armandas Heitzas – kylanti naujos kartos Burgundijos žvaigždė.

vynmedžių šaknys gali prasiskverbti pro menkiausią plyšį joje ir kartais gali siekti kelias dešimtis metrų. Šlaitų papėdėje esantis vandeniui atsparesnis sąnašinis molis lemia galingo skonio, tačiau ne tokį elegantišką vyną.

Šiaurinėje Burgundijos dalyje esančiame Côte de Nuitse gaminamas unikaliausias, rečiausias ir brangiausias raudonasis pasaulio vynas. Čia vyraujantis kalkakmenio ir molio dirvožemis lemia vyno skonio sodrumą ir kompleksiškumą, o pasitaikančios geležies bei žvyro sankaupos suteikia savito prieskoniškumo ir minerališkumo. Salvadoras Dali savo mylimąją Gają mokė, kad geriausias Côte de Nuitso vynas „neverčia kalbėti; tai tylos vynas, kuris jau viską pasakė; tai meditacija, kuriai jau nieko nebetrūksta.”

• „Gevrey-Chambertin“ – galingas, sodrus, itin minerališkas „Pinot Noir“ su gervuogių ir trešnių natomis.

• „Morey-Saint-Denis“ – gilaus, bet kartu ir subtilaus skonio vynas, su braškių, aviečių, džiovintų rožių ir prieskoninių žolelių tonais.

• „Chambolle-Musigny“ – elegantiškas ir subtilus, būdingo braškių, aviečių ir džiovintų rožių aromato vynas.

• „Vosne-Romanée“ – itin kompleksiško skonio vynas su trešnių, prieskonių ir raudonžiedžių gėlių tonais. Šioje vietovėje yra daugiausia „Grand Cru“ statusą turinčių vynuogynų.

• „Nuits-Saint-Georges“ – tamsios spalvos, struktūriškas ir išraiškingas vynas su trešnių, prieskonių ir juodžemio natomis.

Centrinėje Burgundijos dalyje esantis Côte de Beaune’as garsėja vaisiškesniu vynu.

• „Volnay“ – elegantiškiausias Côte de Beaune’o vynas su dominuojančiais vyšnių, aviečių ir džiovintų rožių bei prieskonių tonais.

• „Pommard“ – galingas, struktūriškas ir taniniškas vynas su būdingomis juodųjų serbentų ir trešnių natomis.

• „Beaune“ – vaisiškas, tačiau lengvesnis nei „Pommard“ vynas. Sirpios vyšnios ir gervuogės bei subtilus gėliškumas ir vidutinio intensyvumo taninai.

Tačiau domintis Burgundijos vynu toli gražu neužtenka žinoti kaimelių ir juose esančių vynuogynų pavadinimų bei jų unikalių savybių. Galutinei vyno kokybei ne mažiau (o gal net ir daugiau) svarbus gamintojas, jo derliaus atranka ir reputacija. Net nekilmingų plotelių vynas iš geriausių gamintojų rūsių būna itin kompleksiško ir įsimintino skonio, o štai brangios apeliacijos vynas iš žemesnės reputacijos gamintojo gali reikšti, kad jis tiesiog nupirko vynuoges, kurios neatitiko kitų gamintojų iškeltų standartų...

Tad net tos pačios apeliacijos (ar net nedidelio vynuogyno joje) vyno, pagaminto skirtingų gamintojų, kaina gali skirtis dešimtis kartų. Deja, kartu ir aromato bei skonio kompleksiškumas.

Burgundijos „Pinot Noir“ fenomeną labai gražiai aprašė JAV rašytojas ir vyno entuziastas Jay‘us McInerney‘us: „Nesiryžtu rekomenduoti Burgundijos vyno plačiajai visuomenei, na, nebent esate pasiryžę rizikuoti savo dvasios ramybe, kad patirtumėte vieną labiausiai jaudinančių pojūčių, kokius tik galima patirti nepažeidžiant įstatymų ir už lovos ribų...“

„PINOT NOIR“ PASAULYJE

„Kiti irgi gamina gerą „Pinot Noir“ vyną, bet joks vynas nekursto tiek aistrų kaip Burgundijos. Joks kitas vynas nėra toks prancūziškas. Kalifornijoje kai kas gamina nuostabų „Pinot Noir“, tačiau lyginti Kalifornijos vyną su burgundiškuoju – tai lyg lyginti „Empire State“ pastatą su Dievo Motinos katedra“ – taip apie kitų šalių „Pinot Noir“ atsiliepė Kermitas Lynchas 1988 m. paties parašytoje knygoje „Adventures on the wine route“. Nors jo žodžiai skamba įtaigiai, tačiau besąlygiškai pritarti negalime. Iš ‘Pinot Noir‘ vynuogių didingą vyną įmanoma sukurti ne tik Burgundijos dirvožemyje!

KITI PRANCŪZIJOS REGIONAI

Į rytus nuo Burgundijos esančio Jura regiono klimatas yra žemyninis, daug kuo panašus į Burgundijos, tačiau gali būti šaltesnis, ypač žiemą. Vynuogynų dirvožemis paprastai sudarytas

Volnay – vyšniomis ir avietėmis kvepiančio, švelnaus, vaisiško „Pinot Noir“ kaimelis Cotes de Beaune‘e Burgundijoje.

daugiausia iš molio žemesnėse lygumose, o aukštesnėse vietose – iš kalkakmenio. „Pinot Noir“ čia būna net šviesesnės spalvos ir lengvesnis nei gretimoje Burgundijoje. Nors prie Vokietijos sienos esantis Elzasas garsėja savo baltaisiais vynais, visgi nuo seno čia gaminami ir itin kokybiški, ryškaus skonio „Pinot Noir“. Nuo 2022 m. derliaus dviem vynuogynams – „Hengst“ bei „Kirchberg de Barr“ – leista „Gran Cru“ nuorodą naudoti ir raudonajam

„Pinot Noir“. Vogėzų kalnų papėdėje esančiam Elzasui tenka pats mažiausias kritulių kiekis Prancūzijoje, tad vynas čia sodrus, išraiškingas ir prieskoningas.

VOKIETIJA

Vokietijoje ‘Pinot Noir‘ vynuogės dažniausiai vadinamos ‘Spatburgunder‘. Daugiau nei pusė šių uogų sirpsta saulėčiausiame Badeno regione šalies pietuose (kitapus Reino upės keliaujant nuo Elzaso Prancūzijoje). Dominuoja kriauklingas kalkakmenio ir priemolio dirvožemis. Kaizerštulio apylinkėse yra vulkaninio dirvožemio. Badeno „Pinot Noir“ būna ryškios spalvos ir sodraus skonio, vaisiškas. O štai šiauriau esančiame, bet irgi su Elzasu Prancūzijoje besiribojančiame Pfalco regione vyrauja priemolis, besimaišantis su kreida, moliu, spalvotu smiltainiu ar smėliu. Pfalco „Pinot Noir“ pasižymi ryškiu raudonų uogų – aviečių ir braškių – skoniu, dažnai turi gėlių bei prieskoninių žolelių natų. Prie tos pačios Reino upės, tik dar šiauriau esančiame Reingau regione klimatas vėsesnis nei Badeno, bet šiek tiek šiltesnis nei Pfalco. Reingau „Pinot Noir“ dažniausiai yra lengvesnis ir kiek šviesesnis nei Badeno, bet šiek tiek sodresnis nei Pfalco vynas.

NAUJOJI ZELANDIJA

Šiauriniame Pietų salos gale esantis Marlboro (Marlborough) regionas garsėja vėsesniu klimatu, dideliu saulės spindulių kiekiu, dirvožemiu, sudarytu iš aliuvinių nuosėdų, kurios yra

žvyro, smėlio ir dumblo mišinys. Tad čia gaminamas „Pinot Noir“ yra ryškaus raudonų uogų aromato su čiobrelių ir raudonėlių natomis. Įprastai tai lengvas vynas su vidutiniu taninų kiekiu. Centrinis Otagas, esantis pietinėje Pietų salos dalyje, yra piečiausias pasaulyje vynuogių auginimo regionas. Regiono klimatas žemyninis, jam būdingos karštos vasaros ir šaltos žiemos. Centrinio Otago dirvožemis daugiausia yra iš skalūnų, kurie gerai sulaiko vandenį. Dėl to „Pinot Noir“ vynams būdingas intensyvesnis tamsių vyšnių ir gervuogių aromatas, jis sodresnis ir ryškesnis nei Marlboro vynas ir turi daugiau taninų.

ITALIJA

Italijoje ‘Pinot Nero‘ vadinamos vynuogės daugiausia auginamos Alto Adidžės regione šalies šiaurėje, Dolomitinių Alpių papėdėje. Dominuoja dolomito kalkakmenio, granito dirvožemis, o vietomis pasitaikantis porfyras lemia gerą drenažą ir vyno minerališkumą bei kompleksiškumą. Dauguma geriausių ‘Pinot Nero‘ vynuogynų plyti aukštai virš jūros lygio esančiuose kalnų šlaituose. Vyrauja vėsus klimatas, dideli paros temperatūros svyravimai – šiltos dienos ir vėsios naktys, todėl vynuogės bręsta lėtai ir tolygiai, išsaugodamos rūgštingumą ir aromatą. „Pinot Nero“ Alto Adidžėje būdingos sirpių vyšnių ir slyvų natos, minerališkumas ir glotnūs taninai. Šiaurės rytuose esančiame Friulio regione „Pinot Nero“ skonį formuoja smiltainio ir kalkakmenio dirvožemiai bei nuo jūros pučiantys vėjai. Įprastai nesodrus, minkštų taninų vynas kvepia braškėmis, avietėmis ir prieskoniais. Nors Sicilija nėra tipiška „Pinot Nero“ augavietė, visgi vynuoges pasodinus aukštai ant vulkaninio Etnos ugnikalnio dirvožemio, jų vynas teikia daug vilčių. Porėtas ir itin laidus Etnos dirvožemis, kuriame gausu mineralų ir maistinių medžiagų, vynui suteikia unikalumo – čia jis lengvesnis ir subtilesnis nei kituose regionuose, kvepia vyšniomis, avietėmis, rožėmis ir yra minerališko poskonio.

‘Pinot Noir’ kekės visame pasaulyje primena konkorėžius. Nuotrauka iš „Clos Henri“ ūkio Marlbore, Naujojoje Zelandijoje.

JAV IR FILMO „KLYSTKELIAI“ EFEKTAS

JAV ‘Pinot Noir’ itin populiarios – šiomis vynuogėmis užsodintas plotas nuolat auga. Šiuo metu Jungtinės Valstijos jau užima antrąją vietą po Prancūzijos pagal ‘Pinot Noir‘ užsodintų vynuogynų plotą. Prie veislės populiarumo nemažai prisidėjo ir 2004-aisiais pasirodęs Holivudo filmas „Klystkeliai“ ( Sideways ), kuriame pagrindinis herojus Mailzas štai taip pasakojo apie

„Pinot Noir“ vyną: „Tik tuomet, kai kas nors skiria itin daug laiko bei pastangų išties suprasti ‘Pinot Noir“ vynuoges ir atskleisti jų galimybes, galime ir mes pajusti patį įtaigiausią, nuostabiausią, subtiliausią ir labiausiai jaudinantį vyno skonį pasaulyje.“ Per dvidešimtmetį šių vynuogių plotas JAV padvigubėjo. Kalifornijoje sirpsta daugiau nei pusė visų JAV ‘Pinot Nero‘ vynuogių.

Šio didelio regiono dirvožemis įvairus: tai ir smėlingas priemolis Rusų Upės slėnyje (Russian River Valley), ir granitas bei skalūnas Santa Lusijos slėnyje (Santa Lucia Valley). Kur kas šiltesnis klimatas lemia ir sodresnį bei ryškesnį vyno stilių, kuriam būdingas sirpių trešnių, gervuogių, mėlynių ir prieskonių aromatas. Įdomu, kad Kalifornijoje itin ryškus „Klystkelių“ poveikis: vyno populiarumas auga greičiau, nei prisitaiko vyno mėgėjų skonis. Kai kurie didieji itin išpopuliarėję gamintojai tiesiog ėmė taikyti „Pinot Noir“ prie sodraus ir ekspresyvaus „Zinfandel“ bei „Cabernet Sauvignon“ vyno mėgėjų skonio. Tam jie į vyną šiek tiek įmaišo kitų sodraus skonio vynuogių ir stengiasi kuo vėliau nurinkti derlių, kad uogos būtų labiau sunokusios ir ne tokios rūgščios. Situaciją neblogai iliustruoja faktas, kad kone populiariausiame JAV „Pinot Noir“ vyne yra apie 15 g/l likutinio cukraus, jo spalva tamsi, o skonis ryškus bei itin vaisiškas, turi nedaug rūgšties.

Vakarų pakrantės šiaurėje esantis Oregonas neretai vadinamas JAV Burgundija. Ir tikrai ne veltui – vulkaninės kilmės dirvožemis su geležies ir molio priemaišomis bei vėsus jūrinis klimatas su ryškia Ramiojo vandenyno įtaka sudaro labai palankias sąlygas ‘Pinot Noir‘ vynuogėms klestėti. Prie regiono populiarumo nemenkai prisidėjo ir žymių Burgundijos vyndarių projektai Oregone: steigiamos vyninės, nuolat konsultuojami vietiniai vyndariai. Regiono „Pinot Noir“ įprastai būna taurus ir kvapnus, elegantiškas su dominuojančiais vyšnių, aviečių, serbentų ir gėlių aromatais bei minkštais taninais. Nedidelis pagaminamo vyno kiekis ir milžiniška paklausa lemia itin negausų jo eksportą už JAV ribų.

Sėkmingų „Pinot Noir“ vyno pavyzdžių yra ir kitose šalyse. Štai vėsiame PAR Hemelio prie Ardo (Hemel-en-Aarde) regione pietuose vyrauja itin burgundiškas mikroklimatas, leidžiantis vyndariams gaminti tauraus ir elegantiško stiliaus vyną. Geriausi Čilės „Pinot Noir“ gaminami vėsesniuose Kasablankos, Limari ar net Maljeko slėniuose. Australijoje geriausi „Pinot Noir“ gaminami Viktorijoje, Jaros slėnyje, vėsiame Adelaidės Kalvų regione Pietų Australijoje bei Tasmanijoje.

„Pinot Noir“ skonis itin gerai perteikia unikalius kiekvienos augavietės bruožus, o tai lemia stulbinančią šio vyno įvairovę. 1934 m. įkurtos Burgundijos vyno populiarintojų ir globėjų organizacijos „Chevaliers du Tastevin“ moto – Jamais en vain, toujours en vin (Niekad veltui, visad su vynu) – puikiai iliustruoja, kad ieškant tobulo „Pinot Noir“ vyno svarbiausia yra ne galutinis tikslas, o pati kelionė.

Menas „Louis Roederer“

šampano namuose

„Louis Roederer“ šampano namuose visuomet susitinka gamta ir žmogus. Jie čia kuria jau daug šimtmečių, o kūriniais žavisi visas pasaulis. Kai kuriais iš jų gali pasidžiaugti ir savo šaly, tačiau dėl kai kurių tenka nukeliauti į Šampanę ir apsilankyti ne tik pačioje vyninėje, bet dar ir pasistengti patekti į istorinius Roedererių šeimos namus. Tai nėra labai lengva.

„Louis Roederer“ namai jau daugiau nei dvylika metų yra įkūrę fondą, remiantį šiuolaikinio meno projektus visame pasaulyje, edukaciją ir jaunuosius menininkus. Ilgametis šampano namų vyndarys Jean-Baptiste’as Lecaillonas, laikomas vienu  garsiausių vyndarystės menininkų ne tik Šampanėje, jau  34 metus kuria „Louis Roederer“ šampano šedevrus. Prie jo kartkartėmis prisijungia ir kitų meno sričių atstovai. Pavyzdžiui, nuo 2006 m. „Brut Cuvee“ ir baltąjį ir rožinį drauge kuria garsus pasaulio architektas Philippe’as Starkas.

O štai pastaraisiais metais „Louis Roderer“ namai bendradarbiavo su ypač jautriu Paryžiuje gyvenančiu menininku iš Vietnamo Duy’umi Anhu Nhanu Ducu (Duy Anh Nhan Duc). Nuo 2021 metų tiek vyninę, tiek istorinę Roedererių namų rezidenciją

Kūrinys „Vėjų laukas“

Kūrinys „Prisiminimai apie dirvą“

vis papildo šio bendradarbiavimo rezultatai: „Gyvenimo linijos“ („Lines of life“, žr. nuotr.), „Kosmosas“ („Cosmos“, žr. nuotr.), „Fragmentai“ („Fragments“), „Prisiminimai apie dirvą“ („Remembrance of the soils“) ir naujausias projektas „Vėjų laukas“ („Le Champ du vent”). Menininkas čia kūrė jungdamas šampano namų filosofiją – laisvė, šeima, žmogus, skaidrumas,  meilė, menas, gamta, išskirtinis terroir – ir savo pagrindinį kredo: „Savo darbuose stengiuosi pagauti ypatingą augimo žavesį bei jo sukeltus jausmus ir papasakoti apie tai pasitelkdamas protą.“

„Louis Roederer“ šampano namuose gali pajusti glaudų gamtos ir žmogaus bendradarbiavimą, įgalinantį kurti drauge.

Kūrinys „Fragmentai“

Kūrinys „Gyvenimo linijos“

Kūrinys „Kosmosas“

Ceilono arbata iš Šri Lankos

Vladas Liepuonius

Milžiniško viešbučio valgomajame, prieš save regėdamas neaprėpiamus Indijos vandenyno tolius, esu toks aptingęs, kad net neinu prie gausiai maistu nukrautų pusryčių stalų. Lyg tikras baltasis kolonistas (pačiam kiek koktu nuo savęs) leidžiu perdėm paslaugiam aptarnaujančiam personalui sunešti viską, ko paprašau. Po padavėjo klausimo „Kavos ar arbatos?“ save kiek nustebinu, pasirinkęs arbatą. Kava Šri Lankoje klaiki. Tokia klaiki, kad Balkanų užkampiuose gertas cikorijų marmalas – lyg dieviškas nektaras, palyginus su šituo, kelis kartus praskiestu tirpiankės birzgalu. Nei spalvos, nei skonio, nei kvapo. Tik lengvai karstelėjęs, dantis apveliantis karštas vanduo. Taigi, renkuosi arbatą ir drauge žengiu pirmuosius nedrąsius žingsnius naujame skonių pasaulyje.

HERBATKOS PRAKEIKSMAS

Sriūbteliu kelis gurkšnius. Stipri „English breakfast“ nepretenzinga, tonizuojanti, nesipjaunanti su kiek per riebiais ir per gausiais pradedančiojo kolonisto pusryčiais. Gerdamas savąjį puodelį, nelyg M. Proustas po madeleine kąsnelio, nusikeliu į vaikystę, tuo pat metu bandydamas permąstyti, ką žinau apie arbatą. Gerdavau paprastai vakare, pakelį susigraibęs didelėje, geltonoje „Lipton“ dėžutėje. Labiausiai patiko karamelinė, bet juoda (nes būdavo juoda, žalia ir vaisinė) su trimis šaukšteliais cukraus irgi puikiai tiko. Pamenu, tėvas karštu vandeniu užsipildavo uogienę ir šį gėrimą taip pat vadino arbata. Mama mane sergantį girdydavo visokiais čiobreliais ir avietėmis su medumi – nuo tada negaliu pakęsti karšto žolių nuoviro ir medaus. Trumpiau tariant, esu tipinis lietuvis arbatos gėrėjas, kurio suvokimą apie arbatą gerai atspindi jau pats lietuviškas žodis „arbata“. Visose Europos kalbose arbatai pavadinti vartojami iš esmės du žodžiai: tê arba the, pasiskolintas iš kinų-tibetiečių kalbų ir olandų pirklių XVII a. išplatintas Vakarų pasaulyje (plg. angl. tea, pranc. thé, olan. thee ir pan.). O Makao vartotas cha, Indijoje ir Persijoje virtęs chai, paplito Vidurio Azijoje ir rytinėje Europos dalyje (plg. rus. чай, masala chai – prieskoninė arbata). Paprasčiau tariant, kiniško gėrimo kiniškas pavadinimas vartojamas ir Europos kalbose, o jo variacija priklauso nuo to, kaip arbata atkeliavo (laivais ar sausumos karavanais) į konkretų regioną. Ir tik lietuviai, lenkai ir ukrainiečiai (Abiejų Tautų Respublikos teritorijos) atrodo, lyg būtų taip niekada ir nesulaukę brangiojo gėrimo iš Tolimųjų Rytų, todėl savuosius užpilus vadino lotyniško žodžio herba (žolelė, augalas) vediniu. Kad ir ką užplikytum, vis tiek bus arbata.

ARBATOS REVOLIUCIJA

Arbata – populiariausias gėrimas pasaulyje. 2021 m. pasaulyje buvo suvartota 6,4 mln. tonų arbatos (3,5 nuošimčio daugiau nei ankstesniais metais). Didžiausi arbatos mėgėjai – turkai, nuo jų šiek tiek atsilieka airiai, britai, rusai – taigi, šalys, kurios pačios neaugina ar beveik neaugina arbatos.

Kaip atsitiko, kad kiek nišinis, mistika ir legendomis apipintas gėrimas, taip išpopuliarėjo? Lūžis įvyko XIX a. prasidėjus pramonės perversmui, demografiniam sprogimui Europoje ir sparčiai, beveik nevaldomai urbanizacijai. Statomiems fabrikams reikėjo darbo jėgos, kuri kūrėsi lušnynus primenančiuose priemiesčiuose. Perpildyti būstai, padorios kanalizacijos nebuvimas, šviežio vandens trūkumas – didesni iššūkiai nei tie, su kuriais per turis-

tinio sezono įkarštį kur nors piečiau Egipto susiduria statistinis keliautojas. Gerti vandenį buvo paprasčiausiai nesaugu – tai ligų šaltinis. O alaus, vyno ar kito alkoholio (ypač stipriojo) kaip alternatyvos pasirinkimas aštrino ir taip gilias iš provincijos atvykusių ir kaimo bendruomenės kontrolės bei palaikymo netekusių atvykėlių socialines problemas: klestėjo skurdas, alkoholizmas, smurtas, nusikaltimai ir ligos. O tai reiškė mažesnį produktyvumą, drausmės stygių, nepasitenkinimo ir vienatvės jausmą.

Dar daugiau, naujai atsikėlę darbininkai ėmė gyventi rinkos sąlygomis. Savos žemės, kuri teiktų duonos ar bent daržovių (iš bėdos), nebuvo. Maistą perpildytuose miestuose teko pirkti, o būstą nuomotis. Nepriteklius tapo daugelio kasdienybe, o tai lėmė, moksliškai tariant, nuolatinį kalorijų deficitą. Paprasčiau tariant, žmonės nuolat neprivalgydavo. Vienu iš problemos sprendimų tapo arbatos vartojimas, tiksliau – arbatos su cukrumi. Pigus tonizatorius, padedantis atlaikyti dvylikos–keturiolikos valandų darbo pamainas fabrike ar kasykloje. Ne veltui arbatėlė geriama penktą valandą vakaro, likus paskutinėms valandoms iki darbo pabaigos. Drauge, bent iš dalies, sprendžiama maisto trūkumo problema: taip greitai (juk laikas – pinigai) papildomas darbininko kalorijų deficitas. Tad su pramonės perversmu formuojasi visiškai nauji valgymo įpročiai ir skonio kultūra.

CEILONAS…

Taigi, XIX a. arbatos poreikis auga, ir plantacijos tampa puikia investicija. Pajutę aukso gyslą, šio verslo pirmiausia imasi olandų, o kiek vėliau – ir britų kolonistai, kinišką augalą įveisdami Javos saloje, Indokinijos ir Indostano pusiasaliuose, rytinėje Afrikoje. Vakarų Bengalijos peizažas (Dardžilingas) šiandien neįsivaiduojamas be sunkiai akimi aprėpiamų arbatos laukų – rodos, taip jie atrodę nuo pat pasaulio sukūrimo, nors išties tai yra kolonistų rankų darbas.

Šri Lanka ne išimtis. Vandens Šilko kelio pusiaukelėje esanti sala, nuo seniausių laikų buvo strategiškai svarbi regiono prekyboje ir traukė pirklius, kolonistus ir užkariautojus iš Arabijos, Indijos ir, žinoma, Europos. Portugalai salą pakrikštijo Ceilao, pavadinimas prigijo anglų kalboje ir paplito po pasaulį. Apie 1833 m. britai, siekdami pakartoti sėkmę Karibuose, Ceilone masiškai steigė kavos ūkius, kurie atlaikė ir 1847-ųjų ekonominę krizę, ir kelis išnaudojimo neapsikentusių vietinių sukilimus. Tačiau 1869 m. prasidėjusi visa niokojanti kavamedžių lapų liga (Hemileia vastatrix) per penkiolika metų sunaikino visą kavos industriją.

Britai staigiai persiorientavo, ir XX a. pradžioje tokių žmonių kaip Henry’io Randolpho Traffordo ir Jameso Tayloro pastangomis Ceilonas tapo arbatos sala.

Nedidelė, maždaug Lietuvos dydžio (65 tūkst. kv. kilometrų) Šri Lanka turi viską: vandenyną su nuostabiais paplūdimiais, unikalius senosios istorijos paminklus ir, svarbiausia, kalnus. Salos viduryje esanti Pidurutalagalos viršūnė perkopia pustrečio kilometro aukštį, kiti kalnai yra nuo pusantro iki dviejų kilometrų. Čia daug vandens ir apskritai drėgmės, pats klimatas švelnesnis ir vėsesnis – tai liudija nuo „stingdančių“ plius penkiolikos žiemine kepure besiginanti tamilų mergaitė. Vietinis gidas pabrėžia: „Šis klimatas idealiai tinka ne tik arbatai. Čia mes auginame daug egzotinių vaisių ir daržovių: morkų, kopūstų, bulvių, obuolių... Būtinai sustosime paragauti.“

… IR ARBATA

Visgi arbata čia dominuoja. Aplink Nuvarą Eliją (Nuwara Eliya) esančiuose kalnuose, ypač Dimbuloj, telkiasi didžiausi ūkiai. Didesniame aukštyje arbatos krūmas užaugina sodresnio skonio lapelius. Pasikabinu krepšį ant nugaros ir drąsiai einu į laukus skabyti lapų. Judesiai nerangūs, lapus draskau, ir šalia dirbanti smulki tamilė, artėjanti prie savo dvidešimties kilogramų dienos normos, tik juokiasi iš mano pastangų. Ieškodami pigios darbo jėgos sunkiai mechanizuojamam arbatos rinkimui, britai iš Indijos atsivežė nemažai tamilų. Dažnai neraštingi, nuovargio paženklinti ir, rodos, vis dar XIX a. pabaigoje gyvenantys tamilai skiriasi nuo šiaurinėje Šri Lankos dalyje susitelkusių tautiečių. Pastarieji ilgus metus kariavo sunkų nepriklausomybės karą, į kurį „kalnų tamilai“ menkai kišosi. Neapdirbtas, žalias arbatos lapas, ypač arčiau žemės, paprastai kiek peraugęs, šiurštus, kietas ir primena badančią gyvatvorių augaliją. Renkami smulkūs lapeliai nuo viršutinės krūmo dalies. Renkama kelis kartus per metus, tiesiog palaukus, kol nuskabyti krūmai vėl sužaliuos. Savojo tamilo laukiantis nenuskabytas krūmas tankus, ryškus, rodos, mirguliuote mirguliuoja tirštais žaliosios arbatos atspalviais.

Šri Lanka augina visų rūšių arbatą. Bet žaliosios nedaug, prastesnės kokybės ir daugiausiai pramoninei gamybai (šaltos arbatos

Autorius Vladas Liepuonius

gėrimui, smulkiai arbatai pakeliuose). Patys vietiniai ypač didžiuojasi auksine ir sidabrine arbata. Tai baltosios arbatos atmainos, dėl kurių apibrėžimo pasaulio arbatos mėgėjų bendruomenė iki galo nėra susitarusi. Šri Lankoje tai arbata, kurios gamybai naudojami itin jauni, liauni lapeliai, labai atsargiai išdžiovinti saulėje. Iš aukščiausios kokybės žaliavos minimaliai įsikišant žmogui gaunamas itin švelnus, subtilus, salstelintis skonis. Ryte, kai skonio receptoriai dar labai jautrūs, galima pajusti itin malonius žolelių gaivos poskonius. Net ir tokiam užkietėjusiam kofemanui ir išprotėjusiam kartumynų mėgėjui, kaip šių eilučių autorius, rodosi, jog geri ryto rasą. Šrilankiečiai pabrėžia, kad šis gėrimas labai sveikas kūnui ir sielai, apvalo nuo toksinų bei blogų minčių – paties Budos nektaras.

Visgi daugiausiai saloje pagaminama juodosios arbatos. Tiek žalioji, tiek juodoji arbata yra gaunama iš to paties augalo – kininio arbatmedžio (Camellia Sinensis). Bet juodoji arbata yra fermentuojama, tad savo skonį įgauna gamybos metu. Pirmiausia, po surinkimo, arbatlapiai paskleidžiami ir apie 18–20 valandų paliekami džiūti. Dabar procesą siekiama paspartinti, todėl jis mechanizuojamas: arbatlapiai pilami ant konvejerio ir kaitinami karštu oru. Netekę didžiosios dalies vandens, lapeliai patenka į antrąją gamybos stadiją – yra susukami (rowling). Aukščiausios kokybės arbatos lapeliai vis dar sukami rankomis, tačiau masinėje gamyboje procesas taip pat yra mechanizuotas – dėl spartos aukojamos skoninės savybės. Trečiosios stadijos metu, kontroliuojant oro drėgmę bei temperatūrą, susukti lapeliai oksiduojami. Svarbiausia, jog proceso metu oksidavęsi polifenoliai, reaguodami su kitais polifenoliais, sukuria teaflaviną. O pastarasis, reaguodamas su kitomis medžiagomis, sukuria tearubiginą. Būtent šie du elementai formuoja unikalų juodosios arbatos skonį: teaflavinas teikia gaivumo ir tonizuoja, o nuo tearubigino priklauso spalva ir intensyvumas. Galiausiai arbata džiovinama aukštoje temperatūroje – lyg pakepama orkaitėje. Taip pašalinama likusi drėgmė, cukrūs karamelizuojasi suteikdami galutiniam produktui papildomo skonio ir spalvos. Paprasčiau tariant, viso gamybos proceso metu kuriamas stipresnis, intensyvesnis juodosios arbatos skonis, papildant jį ryškesniu tonizuojančiu efektu. Po kiekvieno gamybos etapo vyksta arbatlapių atranka. Sijojant ir galiausiai rankomis, lapeliai rūšiuojami pagal dydį: sveikiausi ir šviežiausi, tada stambesni, nesutrupinti, smulkesni, aptrupėję ir, galiausiai, dulkės. Pagal tai juodoji arbata rūšiuojama. Iš sveikiausių, šviežiausių lapelių gaminama flowery pekoe (FP), orange pekoe (OP), pekoe (P), pekoe souchong (PS) ir souchong (S). Gamybos metu aptrupėję ir pažeisti arbatlapiai sudaro atskiras kategorijas: broken orange pekoe (BOP, pas mus žinoma kaip English breakfast) ir broken pekoe (BP). Tam tikra prasme, atskirą kategoriją sudaro gamybos proceso likučiai bei dulkės. Šios rūšys, viena vertus, reiškia skirtingus arbatos stilius: kuo arbata smulkesnė, tuo ji bus stipresnė, skonis agresyvesnis, spalva tamsesnė; o kuo arbatžolė sveikesnė, mažiau sužalota gamybos metu, tuo arbatos spalva bus šviesesnė, skonis švelnesnis ir kompleksiškesnis, kofeino pojūtis suteiks gaivumo. Kita vertus, tai atspindi ir kokybę. Daugiau nei 90 proc. pasaulio juodosios arbatos pagaminama iš sutrupintų lapelių. Tiesiog paruošimas privalo būti greitas, pigus ir efektyvus, neskiriant daug dėmesio detalėms. Gamintojas paprastai siekia pagaminti pigų, masinį produktą, nepasižymintį subtilumu. Taip gimsta labai tamsi, stipri, paprasta arbata, kuri prašyte prašosi cukraus ir pieno. Vietiniai lyg burtažodžius nuolat kartoja šias raidžių kombinacijas kaip lengviausią būdą susiorientuoti, kuri arbata geriausia.

Apskritai Šri Lankos liūto (pusiau mitinis gyvūnas iš šalies herbo) simbolis ant arbatos pakelio yra pirmasis požymis, rodantis kokybę. Jis atsiranda ant vartotojams skirtų pakuočių, kuriose parduodama tik šimtaprocentinė Ceilono arbata, supakuota Šri Lankoje ir griežtai tikrinama. Būtent liūto simbolis ant arbatos rodo, jog tai tikrai Šri Lankos produktas. Nors saloje arbatos auginimo zona gana plati, geriausios plantacijos yra aplink jau minėtą Nuvarą Eliją. Maždaug ten, kur išprotėję turistai dėl gražių nuotraukų darda nusenusiais ir pergrūstais šalies traukiniais.

ŠALĮ KURIANTIS PRODUKTAS

Arbatos auginimas paveikė ne tik Šri Lankos kraštovaizdį, skonio pasaulį, kasdienybę, bet net ir salos gyventojų tautinę sudėtį. Tačiau dar 1995 m. buvusi didžiausia arbatos eksportuotoja (ne vartotoja, bet būtent eksportuotoja), pastaraisiais dešimtmečiais salos arbatos pramonė nesusidoroja su iššūkiais ir išgyvena nuosmukį. Stiprus smūgis buvo šalies ekonominis suklestėjimas: atlyginimai buvo pakelti net ir mažiausiai uždirbantiems, o tai labai padidino arbatos gamybos kaštus. Užsitęsęs pilietinis karas sukūrė papildomų iššūkių, bet pastarųjų metų sprendimai skatina gilesnius apmąstymus. Prieš porą metų, 2021 m. balandį, Šri Lankos prezidentas Gotobaya Rajapaksa paskelbė, jog šalis nedelsdama privalo pereiti prie ekologinio žemės ūkio. Bet kokia chemija ūkininkaujant buvo uždrausta, taip siekiant sukurti unikalų, visiškai švarų žemės kampelį. Srendimas imtas įgyvendinti staigiai ir neapgalvotai, galutinai įstumiant šalį į dar neregėtą ekonominę katastrofą. Tai stipriai paveikė ir arbatos auginimą, nes derliai smuko, gamybos apimtys krito ir rinkose atsivėrusią tuštumą labai staigiai užėmė kitų šalių gamintojai. Šri Lankai, kurios beveik 3 proc. vidaus produkto sudarė pajamos iš arbatos, tai buvo skausmingas smūgis. Kita vertus, tai akivaizdžiai įrodo, jog pasaulis nepasirengęs brangesniam, bet kokybiškam produktui ir yra linkęs į vartojimą pačia blogiausia šio žodžio prasme. Kaip pradedantis baltasis kolonistas, kiek sumažinau per dieną išgeriamos kavos kiekį, kartkartėmis pasirinkdamas Šri Lankos OP arbatą, spalva primenančią tamilės mergaitės akis. Nauji kraštai ir atradimai atveria naujus skonius.

Rožinio vyno sezonas tęsiasi visus metus

Rožinė spalva man visuomet kėlė teigiamas emocijas –saulė, jūra, gėlės, vyšnių, abrikosų žydėjimas, atsipalaidavimas, jaunystė, atostogos... Mėgstu ir rožinį vyną, tačiau jo įvaizdis, pasiklausius tiek vyno mėgėjų, tiek žinovų, visuomet balansavo ant nerimtumo ar abejonių kokybe ribos. Vieni galvoja, kad tai kažkas tarp baltojo ir raudonojo, suprask, nelabai vykusio, kiti visai vėjus kalba, esą tai išplautos statinės po raudonojo brandinimo ar pan. Vieni sako, kad jį vartoja, nes nežino, ką gerti, kiti vartoja tik kai labai karšta. Dar daugiau, išgirsti ir komentarų apie žmones, mėgstančius rožinę spalvą ar vyną: jie esantys naivesni, paprastesni ar, švelniai tariant, mažiau kuo nors besidomintys. Tačiau užtenka tą

rožinę spalvą perkelti į kokią rimtesnę aplinką ar prabangiau įpakuoti, žiūrėk, visi kaipmat pamiršta, ką galvojo prieš tai, ir patys į pasaulį pradeda žiūrėti pro rožinius akinius.

Rasa Starkus

Tai kaipgi yra iš tikrųjų? Kas yra tas rožinis vynas, kaip jis daromas, kokie stiliai „ant bangos“ ir ar iš tikro juo džiaugiasi tik atostogaujantys, apie nieką negalvojantys vyno ragautojai?

Ką mano ir kiek pastangų įdeda tokį vyną darantys vyndariai, atiduodami visas savo žinias, jėgas ir kantrybę, kurdami jų įvairovę.

Rožinis vynas pasaulyje daromas keliais būdais, papildant šalies, regiono, vyndario ar vynuogių ypatumais ir galimybėmis.

Įprastinis būdas: trumpa maceracija, kai juodosios vynuogės, t. y.

jų sultys, palaikomos su odelėmis kelias valandas, kad įgautų norimo sodrumo spalvos. Kaip žinome, spalvotieji antocianinai yra vynuogės odelėje. Kai kurie vyndariai nelaiko sulčių su odelėmis net ir kelių valandų, jie tiesiog išspaudžia juodąsias vynuoges, jiems užtenka rožinių tonų, įgytų sulčių spaudimo metu. Šie būdai yra populiariausi. Europoje tik tokie ir leistini, išskyrus Šampanę, kur rožiniam šampanui daryti, istoriškai leidžiama maišyti raudonąjį ir baltąjį vyną. Reiktų paminėti, kad tokį maišymo būdą minimaliai naudoja ir kai kurios Naujojo Pasaulio šalys, tik ne Europa.

Rožinis vynas iš tikro dažniausiai yra gaivus, vaisiškas ar gėliškas ir skirtas greitesniam suvartojimui. Juo žmonės džiaugiasi šiltesniu ir saulėtu periodu. Tačiau vyno pasaulyje įvairovė

priklauso nuo daugelio veiksnių (klimato, dirvožemio, vynuogių veislės, vyndario), tad kalbėti apie vieną stilių yra neįmanoma.

Pvz., vėsiame Luaros slėnyje, kur auginamos tik kelios juodųjų vynuogių veislės – ‘Cabernet Franc’, šiek tiek ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Gamay’ bei ‘Pinot Noir’ – galime rasti sausų, gausios rūgšties vaisiškų rožinių vynų, o šalia, pvz., Anžu regione, ‘Cabernet’ gali džiuginti saldesnio gėliškų aromatų vyno mėgėjus.

Pasigėrėkime rožinio vyno istorine, geografine ir darymo būdų mozaika, nesiekdami susidaryti kokios nors aiškios sistemos.

Pradėkime nuo Provanso. Regiono, kuriame rožinio vyno vartojimas jau kelis dešimtmečius kasmet auga po keliolika procentų. Atostogų rojumi lakomas regionas žavi keliautojus iš viso pasaulio. Kvapai, spalvos, maistas – viskas daro neišdildomą įspūdį apsilankiusiems. Vyno pasiūla čia stulbinanti, pradedant nuo įvairiausių butelių formų ir dydžių ir baigiant milžiniška rožinio vyno įvairove – nuo žemuogiško, lengvai vaisiško iki minerališko, jūros sūrumą primenančio, gastronominio. Kainų amplitudė irgi prienama visiems – nuo kelių iki keliasdešimties ar šimto eurų. Vyndarystės istorija nuo XVIII a. čia garsėja žinomi vyndariai, dažniausiai atvykę iš kitų Prancūzijos regionų. Štai

Marcellis Ottas, „Domaine Ott“ ūkio savininkas, atvyko iš Elzaso ir įsimylėjo Provanso kraštovaizdį. Pastebėjęs vynuogynų išsskirtinumą, nusipirko kelis ūkius skirtingose vietovėse ir daro vyną, puikiai atskleisdamas trijų skirtingų vynuogynų terroir bei kraštovaizdžio ypatumus. Nuo subtilaus, jūros dvelksmą primenančio „Clos Mirreile“, gėliškai elegantiško „Chateau de Selle“ iki kiek svaresnio, Bandolio vietovės karščiu alsuojančio „Chateau Romassan“. Dar daugiau, būtent jis sukūrė pagarsėjusį Provanso stiliaus istorinį butelį – elegantiškai ištįsusią amforą.

Kito žymaus Bordo ūkio „Château Prieuré Lichine“ vyndarys Sacha Lichine’as atvyko į Provansą 2006 metais. Turėdamas patirties su svariais raudonaisiais bordo, nusprendė, kad dalį rožinio vyno, kurį jis darys įsigytame „Chateau d‘Esclan“ ūkyje, jis brandins didelėse prancūziško ąžuolo statinėse. Šio ūkio gerbėjai gali mėgautis nuo vaisiškai elegantiško „Whispering Angel“ iki ąžuolo statinėse brandinto šimtamečių vynmedžių vyno „Garrus“.

Daug įdomių ir skirtingų istorijų galima būtų papasakoti apie kiekvieną Provanso vyndarį ar atokesnę mikroaugavietę, tačiau garsiausiai nuskambėjo, kai prieš dešimtmetį Holivudo aktorių pora Bradas Pittas ir Angelina Jolie nusipirko ūkį „Miraval“, taip atkreipdami visų savo gerbėjų dėmesį į šį regioną bei, žinoma, jame daromą rožinį vyną. Statistikos mėgėjai pastebi, kad tuo metu rožinio vyno suvartojimas Provanse pakilo daugiau nei 20 proc. Tiesa, girdėjau ir tokią istoriją, kad iš tiesų ši aktorių šeima norėjo pirkti visai kitą ūkį – nuostabius sodus prie Pertuis miestelio. Tik bėda, kad tų sodų savininkai ne tik nežinojo šių aktorių, nes neturėjo televizoriaus, bet nė paties savo ūkio neketino parduoti. Todėl jiems atvykus tiesiog nuoširdžiai nustebo ir, žinoma, atsisakė sandorio.

Kitas įdomus rožinio vyno ūkio pavyzdys yra „Chateau Saint Maur“. Tai dar viena cru klasifikacijai priklausanti šio regiono vyninė, paveldėjusi vienuolyno, kuriame įsikūrė, vardą ir išlaikiusi koplyčią. Nuo 2011 m. joje naudojamos aukštosios vyndarystės technologijos. Kai kurie vynuogynai pasodinti 450 m aukštyje ir nokina vietines vynuoges (‘Cinsault’, ‘Grenache’, ‘Syrah‘, ‘Mourvèdre‘, ‘Tibouren‘, ‘Rolle‘ (‘Vermentino‘), ‘Cabernet Sauvignon‘ bei ‘Carignan‘) kvarco ir skaldos dirvožemyje, dėl to pavyksta pagaminti itin subtilaus ir minerališko vyno, kurį galima degustuoti ir šalia vyninės įkurtame bare kartu su priderintu maistu, kaip būdinga daugeliui šių vietų vyninių. Panašu, kad savininkai mėgsta ir šiuolaikiniį meną, nes kaskart randi vis kažko naujo ir akims.

„Château Le Puy“ ūkyje ariama arkliais

Rožinis vynas

Tavelis ( Tavel AOC ) yra svarbus Prancūzijos rožinio vyno regionas Ronos pietuose. Jo vynas mažiau paplitęs eksporto rinkose, bet prancūzai jį dievina. Istoriškai šis regionas buvo labai svarbus tiek Prancūzijos karaliams, ypač Liudvikui XIV, tiek ne per toliausiai, Avinjone, įsikūrusiam popiežiui. Tavelio rožinis vynas iš ‘Grenache’, ‘Cinsault’, ‘Syrah’ ir ‘Mourvedre’ yra daug tvirtesnis minerališkas rožinis vynas, gerai derantis prie įvairesnės prancūziškos virtuvės, pvz., triušienos ar daržovių troškinių.

Kalbant apie svaresnius vynus, svarbu paminėti Bordo regiono „Clairet“ vyną Reiktų nemaišyti jo su „Claret“ – nuo seno Bordo regione daromu šviesesnės spalvos raudonuoju vynu.

„Clairet“ kategorijoje norėčiau paminėti „Chateau La Puy RoseMarie“, sodrios, vyšninio atspalvio oranžinės spalvos vyną. Tai yra natūralusis vynas, daromas vien iš ‘Merlot‘ vynuogių. Fermentacija vyksta naudoto ąžuolo statinėse. Spalva keičiasi metai iš metų, priklausomai nuo vynuogių nokumo. Po to, kai vynas pabręsta dar ir ąžuolo statinėse (iki 10 mėn.), svarus, minkštų taninų nefiltruotas vynas išpilstomas į butelius. Dar neteko matyti, kad kas paragavęs vėliau atsisakytų šio vyno. Jį mėgsta sodresnio skonio vyno – tiek baltojo, tiek raudonojo – mėgėjai. Kitas nuostabus vyndarys, bandantis ragautojų kantrybę, yra Riochos regione (Ispanija) įsikūręs R. Lopezas de Heredia („Vina Tondonia“). Jo rožinis „Gran Reserva“ ąžuolo statinėse praleidžia bent 4 metus. O likusį laiką, t. y. kol vyndarys nusprendžia vyną išleisti į rinką, gali nuspėti tikriausiai tik Dievas. Kartais tenka laukti ir 10 metų... Reikia paminėti, kad šio vyno pagaminama labai nedaug, bet jei jau gauni progą paragauti, tai jauti visas žemuoges nuo jų nokimo pradžios iki prisirpimo, egzotinius prieskonius ir kompleksišką skonį. Paragauji – ir negali pamiršti. Tiesa, kito derliaus, girdėjau, teks laukti iki 2028-ųjų. Kaip išgyventi?!

Ispanijoje gaivesnio rožinio vyno reikėtų ieškoti Bjerso, Ekstremadūros regionuose. Na, o sodresnis, ilgiau išlaikytas ar ąžuolo statinėj pabrandintas yra rožinis iš Riochos ar Ribero del Duero, Navaros regionų.

Italijoje rožinio vyno galima aptikti beveik visuose regionuose. Nedaug, bet galima rasti ir putojančios rožinės frančiakortos. Panašu, kad proseko mėgėjai prieš keletą metų taip pat sulaukė savo rožinės sėkmės. Kiekviename regione, o ypač pajūryje, galima paragauti iš įvairių vietinių itališkų vynuogių padaryto rožinio

vyno. Vienas įspūdingesnių ar rečiau aptinkamų yra „Cerasuolo d’Abruzzo“ – sodrios vyšnių spalvos ‘Montepulciano’ vynuogių vynas, nuo seno turintis savo saugomos kilmės vietos nuorodą (DOC). Tai intensyvaus prieskonių, vyšnių, kartais ir apelsinų aromato vynas, išsiskiriantis savo sodriu ir kompleksišku skoniu. Galėčiau keliauti ir keliauti po regionus, rodydama jums vis kitokios formos ar įspūdingo dydžio rožinio vyno butelius. Vis dėlto gal čia ir sustosiu, nes galo nebus. Laikas ruoštis šiltajam sezonui ir tai, ką surašiau viršuje, ragauti iš naujo. Nes pavasaris – naujojo derliaus ragavimo metas. Ir pamirškite, kad rožinis vynas ragaujamas tik vasarą – tai jau istorija. Kaip šampanas 12 valandą nakties. Rožinio vyno įvairovė tik patvirtina, kad ir ši vyno kategorija įdomi, tad jį ragauti ir derinti galima visus metus skirtingomis progomis ir prie skirtingų patiekalų.

Ir dar svarbu neužmiršti, kad rožinė spalva labai tinka prie geros nuotaikos, juoko ir teigiamų emocijų.

„Saint Maur“ vynuogynas Provanse

Ar „Château Le Puy“ rožinis vynas pabūna ąžuolo statinėje?

Du lietuviškos starkos

šimtmečiai: užmiršta šlovė ir kukli dabartis

Aliaksandr Biely

1830–1840-ieji Lietuvos gastronomijos istorijoje buvo svarbus etapas. Privilegijuotųjų sluoksnių kultūroje šis laikas paženklintas stipriu kultūriniu šoku dėl pralaimėto 1830–1831 m. antirusiško sukilimo. Dėl carinių represijų pirmoji gausios politinės emigracijos banga apsigyveno Paryžiuje ir Briuselyje, ir būtent šioje aplinkoje pirmą kartą kilo nostalgija tradiciniam maistui ir gėrimams – ne lenkiškiems, o lietuviškiems. Vienas iš gastronominių lietuviškos tapatybės simbolių buvo starka. Tai neapdorotas ruginės degtinės distiliatas, ilgus metus ir dešimtmečius brandintas ąžuolinėse statinėse, suteikiančiose jam savito aromato, skonio ir spalvos.

Starka „Szczecin“

Pirmieji autentiški starkos paminėjimai literatūroje pasirodo 1830–1831 m. sukilimo išvakarėse arba iškart po jo. Garsiojoje Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“ (1833 m.) ji vadinama stara siwucha . Memuaristas Lukaszas Golembiowskis knygoje „Namai ir kiemai“ (1830 m.), išvardydamas populiariausius Lietuvoje alkoholinius gėrimus, paminėjo seną degtinę, paprastą ir liepų midų ( gorzałka stara , miód ordynaryjny i lipiec ). Ir toliau paaiškino : „Lietuvoje labiau nei likeriai ir aromatizuotos degtinės vertinta grynoji, ypatingai sena degtinė . “

Panašu, kad ankstesnių starkos paminėjimų nerasta. Vėliau lenkiški posakiai stara siwucha ir stara [litewska] wódka imti vadinti tiesiog starka . Kada Lietuvoje atsirado distiliatų brandinimo statinėse technologija, tiksliai nežinoma, bet greičiausiai likus nedaug laiko iki pirmosios rašytinės žinios. 1892 m. Lenkijos laikraštis pranešė, kad alkoholio pardavėjai Gardino gubernijoje pirko ir geležinkeliu gabeno keturias dideles statines starkos, sprendžiant pagal nesulaužytus antspaudus, pagamintos 1800 m. Šiandien šią informaciją reikėtų vertinti labai atsargiai, nes apie starką, o ypač jos amžių, visada buvo prikuriama legendų. Tačiau apskritai apytikslę starkos gamybos pradžią galima sieti su XVIII–XIX a. sandūra. Nors kai kurie gamintojai teigia, kad starka žinoma nuo XV a., tai ne kas kita, kaip reklaminis triukas.

Nuo 1810 m. pabaigos buvusiose LDK žemėse sparčiai paplito pigaus alkoholio gamybos iš bulvių technologija, naudojant patobulintą J. Pistoriaus aparatą. Dėl to sparčiai išaugo degtinės, ypač iš bulvių, gamyba ir vartojimas.

Brandinto aukštos kokybės grūdų distiliato mada tarp stambių ir vidutinių Lietuvos bajorų buvo tarsi konservatyvios reakcijos į šiuos technologinius pokyčius apraiška, socialinių skirtumų žymuo, įskaitant gėrimo saiko ir rafinuotumo deklaravimą. „Naujas senas“ gėrimas iš tikrųjų buvo labai artimas viskio giminaitis. Jis taip pat buvo gaminamas iš salyklo (tik rugių, o ne miežių) ir ilgą laiką

1 Čia ir toliau citatas į lietuvių kalbą vertė Antanas Astrauskas. (Aut. past.)

brandinamas ąžuolo statinėse. Beje, škotiško viskio brandinimas ąžuolo statinėse rašytiniuose šaltiniuose žinomas tik nuo 1820 m. Bene išsamiausią ir labiausiai įkvepiantį klasikinės starkos aprašymą paliko XX a. prozininkas memuaristas Michalas Krispinas Pavlikowskis, kurio vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Baltarusijoje, Berezinsko srityje ir Minske. Niekas geriau už jį neparašė apie starką. Todėl pacituosime kelias ištraukas iš jo nuostabios autobiografinės apysakos „Tado Irtenskio vaikystė ir jaunystė“, kurią galime laikyti tikra ode kilniam gėrimui, kadaise gamintam Pyšno dvare netoli Lepelio: Starkos receptas paprastas. Imama nauja ąžuolinė statinė, pripilama nevalyto spirito ir paliekama ramybėje daugmaž vienos kartos gyvenimui. Laikas teka, ir statinėje vyksta keisti dalykai. Fuzeliai – nuodingi, nemalonaus kvapo, stiprius galvos skausmus sukeliantys junginiai – reaguoja su ąžuolinių šulų raugais ir, metams bėgant, sukuria aromatų „puokštę“. Sunku aprašyti starkos „puokštę“ niekada jos neuosčiusiam. Esama joje sunkiai apibūdinamų aromatų... Galbūt primenančių supelijusią rupių miltų duoną ar šviežius grybus, o gal pageltusius foliantus niekada nevėdintoje bibliotekoje. Senovės kvapo. Galbūt tik brandintas airiškas viskis – ruginukė – iš tolo, vos vos primena lietuviškos „senosios sivuchos“ (stara siwucha) aromatą. Geros „senos“ starkos aromatas yra ilgamečio cheminio proceso rezultatas. Iš tiesų, jau po ketverių ar penkerių metų įkyri fuzelių smarvė išnyksta, ir tokia „jauna“ starka skoniu ir kvapu primena kai kurias anglosaksų degtines, tačiau tikrą starką būtina brandinti apie dvidešimt metų. Daugelyje Lietuvos dvarų vyravo paprotys, gimus sūnui ar dukrai, tą pačią dieną išvaryti spiritą, o pirmąją jo taurelę išgerti tik palikuoniui sulaukus pilnametystės, tai yra 21 metų.1

Žinoma ir pirkėjų gerbiama starka „Kotwiczówka“ įsigijimui partijomis kibirais Turlos valdose prie Mikailiškių, Vilniaus gubernijoje. Kainų teirautis vietoje.

Pasak M. K. Pavlikowskio, po pirmojo paragavimo didžioji dalis statinės turinio buvo palikta toliau bręsti, taigi kai kuriuose namuose buvo galima rasti 80 ar net 100 metų senumo starkos.

Tokia senutė jau visiškai nebekvepėjo alkoholiu, ir kildavo įspūdis, kad geri kažkokį supelijusį aliejų. Bet jau po pirmos taurelės gėrimas trenkdavo į galvą ir paskleisdavo malonią šilumą visame organizme.

Tokia „labai sena“ starka turėjo dar vieną nepaprastą savybę: užteko jos vieną antpirštį įpilti į kvortą (0,7 l) paprastos išvalytos degtinės, kad visas turinys įgautų tikros starkos spalvos, kvapo ir skonio. (Tiesą sakant, prekyboje buvo galima gauti tik tokios maišytos starkos, nes tikroji 50-metė ir senesnė starka būtų kainavusi beprotiškus pinigus.)

Proga iškasti starkos butelį galėjo būti ne tik šeimos šventė.

Pvz., 1927 m. liepą, kai Antanas Smetona ir Povilas Plechavičius važinėjo po Žemaitijos miestus ir miestelius, siekdami įtvirtinti 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo rezultatus, Alsėdžiuose senukas klebonas atnešė garbingiems svečiams prie stalo keistą seną butelį ir prabilo: „Mano tėvas mane, dar mažą vaiką, nusivedė prie vieno krūmo ir pasakė: „Sūnau, prisiek man, kad šį degtinės butelį iškasi tik tuomet, kai į mūsų miestelį atvažiuos koks nepaprastai garbingas svečias ar karalius.“ Šiandien mus aplankė nepaprasti svečiai – Žemaičių krašto išvaduotojas ir Lietuvos prezidentas. Man garbė šia starka pavaišinti brangiausius svečius.“ Prezidentas Smetona ir jo palydos nariai gavo po taurelę šio nepaprasto gėrimo.

Klasikinė starka, žinoma, buvo brandinta ąžuolo statinėje. Buvo namų ūkių, kurie vietoj naujų ąžuolinių statinių naudojo statines nuo importinio konjako ar vyno, dažniausiai Vengrijos tokajaus, kurį buvo pamėgę bajorai. Kai kurie „tikrieji ekspertai“

tai laikė kone klastote. „Senoji sivucha“ vyno statinėje greitai įgaudavo tamsios bronzinės spalvos, tačiau brendo lėčiau nei naujoje ąžuolo statinėje. Žinovai tokią „vyninę“ starką atpažindavo pirmiausia pagal spalvą. Tikroji ąžuolinė starka ir taurėje išlikdavo žalsvai gintarininės spalvos, o „vyninė“ buvo rausvo atspalvio.

Tikros starkos vartotojų Lietuvoje buvo nedaug dėl mažų

2 Žalias spiritas, naminukė. (Red. past.)

gyventojų pajamų. Daugiausia buvo parduodami tikros starkos ir įprastos degtinės mišiniai, taip pat ją imituojančios trauktinės, apie kurias bus kalbama toliau. Kai kurios šeimos ypač garsėjo savo starka, o jų vardai ar herbų pavadinimai tapo originalių prekių ženklų pagrindu: „Korkozowiczówka“, „Kotwiczówka“, „Montwilówka“ ... Tačiau tik jų artimi draugai ir svečiai galėjo paragauti tikros šimtaprocentinės starkos, ypač iškilmingomis progomis. Šių šeimų ūkiai starkos gėrimo gamyba tik papildydavo savo elitizmo aureolę. Kaip prisimena M. K. Pavlikowskis, kadaise garsioji „Korkozowiczówka“, kurios buvo galima nusipirkti kiekvienoje vyno ir degtinės parduotuvėje, sumokėjus už butelį su etikete su trimis nuliais tuo metu beprotišką sumą – 3 rublius (nes įprasta „švari“ degtinė kainavo 35 kapeikas), buvo neabejotinai maišyta starka: viena dalis tikros starkos ir iki 16 dalių paprastos degtinės. Masinė prekyba tikra starka niekada neatsipirktų.

1861 m. panaikinus baudžiavą, smarkiai išaugo darbo jėgos kainos. Pigaus rankų darbo gaminio rinkai pasiūlyti tapo nebeįmanoma, tačiau starka iš inercijos dar porą dešimtmečių buvo gaminama Lietuvoje ir Baltarusijoje, kadangi darbo jėga čia buvo daug pigesnė nei Lenkijoje. Ten lietuviška starka, pagaminta mažose daryklose, buvo itin vertinama. Nemažą įtaką tam turėjo ir romantiški lenkų jausmai Lietuvai – Tado Kosciuškos, Adomo Mickevičiaus ir Stanislavo Moniuškos tėvynei. 1866 m. lenkiškoje Orgelbrando „Visuotinėje enciklopedijoje“ rašoma:

Iš grūdų varyta degtinė okowita 2 Lietuvoje laikoma daugelį metų, o prireikus vartojama; dėl to degtinė įgauna gerą skonį, o nuo ąžuolo statinių – tamsią spalvą, ir tokia degtinė paprastai vadinama starka arba litewska (lietuviška). Tačiau iš tiesų „lietuviška“ starka dažnai buvo gaminama ir Lenkijos Karalystėje (Rusijos valdomoje), ir Austrijos Galicijoje. Apgaulingas epitetas litewska buvo aukščiausios kokybės pažadas.

Produkto, vadinamo starka, paklausa gerokai viršijo pasiūlą. Todėl jau XIX a. viduryje vietoj tikro brandinto rugių distiliato tuo pačiu pavadinimu prekybininkai pradėjo siūlyti „momentinę“ karčiąją trauktinę iš obuolių, arbatos lapų, lazdyno riešutų kevalų ir pan.

J. Pistoriaus aparatas

1884 m. liepą Lenkijos laikraštis „Gazeta Warszawska“ taip rašė: Žymioji lietuviška starka, keliasdešimt metų besiilsinti ąžuolinėse statinėse, tapo brangiu delikatesu ant prašmatnių stalų; [todėl] dabar dideliu mastu padirbinėjama Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tokiai starkai padaryti grynas spiritas pervaromas per stiklinį cilindrą, kuriame sluoksniais sudėtos arbatžolės, džiovintos kriaušytės ir ąžuolo lapai. Tariamai starkai arbata suteikia spalvą, kriaušytės – aliejingą išvaizdą, o ąžuolo lapai – starkai būdingą tikrovišką pelėsių kvapą.

1895 m. Rusijos imperijoje įvedus alkoholio monopolį, o 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, – „sausąjį įstatymą“, klasikinės starkos, kaip distiliato, gamyba tapo beveik neįmanoma. Kai kur turtinguose privačiuose namuose ji ir toliau buvo gaminama šeimos poreikiams, bet ne pardavimui. „Montwilówka“ tikriausiai išliko ilgiau nei kitų gamintojų starkos, iki pat sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. Ji buvo gaminta garsaus verslininko ir filantropo, sulenkėjusio lietuvio Juozapo Montvilos (1850–1911) šeimos ir galbūt jo įpėdinių. Kartais jos atsargų vis atsirasdavo iškilminguose banketuose. Wojciechas Rychlewiczius, buvęs patriotiškos lenkų studentų korporacijos

„Arconia“ narys, po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenęs Londone, su nostalgija prisiminė 1929 m. Krokuvoje švenčiamą korporacijos

50-metį:

Pono Wilskio vakarėlį reikėtų priskirti prie išskirtinių, ir tai dėl visoje Žečpospolitoje išgarsėjusios Montvilos starkos, kuri buvo patiekiama tik išskirtiniais atvejais. Wilskis šią starką gavo

3 Lenk. Gospodyni litewska, czyli nauka utrzymywania porządnie domu.

kaip kraitį drauge su žmona, kurios mergautinė pavardė buvo Montvilaitė. Tiek daug žmonių aprašytą lietuviškos starkos tobulumą neabejotinai geriausiai įkūnijo Montvilos starka.

1930 m. iš Panevėžio kilęs lenkų agronomas ir politikas Zdzisławas Ludkiewiczius, remdamasis pasauline škotų ir airių viskio šlove ir ilgamete Lietuvos dvaro patirtimi, pateikė projektą atgaivinti Lenkijoje tikrąją starką. Jis kritikavo Lenkijos valstybinės degtinės monopoliją, kuri kopijavo rusiškąją ir neleido amatininkams gaminti distiliatų. Jis siūlė monopolijai pačiai užsiimti tikros starkos gamyba ir atkreipė dėmesį į palankias ruginių grūdų kainas. Tačiau jo balsas nebuvo išgirstas.

Mažėjant tikrosios starkos populiarumui, didėjo ir to paties pavadinimo karčiosios tinktūros, imituojančios originalą, populiarumas ir gamybos apimtys. „Kilniosios starkos“ imitavimo būdai aprašyti jau 1851m. pirmą kartą išleistoje Borisovo apskrities maršalkos žmonos Annos Ciundziewickos knygoje „Lietuvė šeimininkė, arba Namų tvarkymo mokslas“ 3, kuri sulaukė daugybės pakartotinių leidimų.

Ir būtent starka kaip trauktine, o ne ekonomiškai nenaudingu distiliatu, susidomėjo rusų degtinės gamintojai, tarp jų ir garsusis Šustovas. Ilgainiui trauktinės iš obuolių ir kriaušių lapų, pridedant šiek tiek porto ir konjako, receptas tapo standartiniu. Nesvarbu, ar žaliava buvo bulvės, grūdai ar kas nors kita. Kartais gėrimas net trumpai brandinamas ąžuolo statinėse. 1931 m. panašios „starkos“ gamyba buvo atnaujinta net SSRS, laikantis sovietų tiekimo komisaro A. Mikojano strategijos iš dalies reabilituoti ikirevoliucinius prekių ženklus. Tokia trauktinė, iki šiol gaminama Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, yra karstelėjusio skonio, kvepia konjaku su obelų lapų nata. Būtent tokia trauktinė dabar gaminama Lietuvoje („Stumbras“, „Vilniaus degtinė“).

Ypatingas atvejis – pokario metais Lenkijoje, iš vokiečių susigrąžintame Ščecine, gaminama tikra starka. 1947 m. čia ją gaminti ėmėsi repatriantai iš Vilniaus krašto, o 1952 m. buvo pradėti pardavinėti pirmieji puslitriniai 5 metų senumo starkos buteliai. Lenkijos Liaudies Respublikos laikais iki 50 metų senumo „Polmos Szczecin“ produktas buvo unikalus senosios lietuviškos tradicijos reliktas. Deja, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, atėjus kapitalizmui, Ščecino starka neatlaikė konkurencijos, ir gamyba čia iš esmės nutrūko. Vėlesni vienas kitą keičiantys savininkai daugiausia prekiavo senomis atsargomis ir bandė iš naujo sukurti savo prekės ženklą. Kodėl starkai, artimiausiai viskio giminaitei, nepavyko pakartoti viskio sėkmės istorijos, ir dabar ji tėra žinoma beveik vien kaip pigi imitacija? Priežastis – vėluojanti kapitalizmo raida Lietuvoje XIX a. Viena vertus, aristokratų šeimos, gaminusios elitinį gėrimą sau ir savo draugams, nesiekė sėkmės rinkoje: jos tiekė rinkai pigų masinės gamybos produktą. Kita vertus, 1895 m. represinė Rusijos imperijos reforma neleido gaminti pačių distiliatų, legaliu buvo laikomas tik rektifikuotas spiritas ir trauktinės. Be to, tuo metu nebuvo pakankamai turtingų vartotojų, kurie užtikrintų nuolatinę paklausą.

Viskis per pastaruosius 200 metų įsitvirtino savo rinkos nišoje. O šiandien potencialiems tikrosios starkos vartotojams labai sunku paaiškinti, kad ji gali būti tokios pat aukštos kokybės ir ne mažiau šlovingą istoriją turintis produktas, kaip ir viskis, o ne pigi trauktinė.

Paminklas Juozapui Montvilai Vilniuje

Čilės vynuogynai plečiasi į pietus

Lietuvoje apsilankiusio „De Martino“ vyninės atstovo Guy’aus Hooperio paprašėme papasakoti apie Čilės vynuogininkystės aktualijas.

2022–2023-ieji Maipo slėnyje buvo labai karšti. O Itatoje kilo dideli gaisrai. Daugybė vynuogynų žuvo. De Martino šeimai saviškius pavyko išgelbėti. Tačiau vyne gali jaustis dūmo natos kaip ir 2019 m. vynuose.

Itatoje vynuogynai pasodinti 1551 m. Todėl čia aptinkami iki

200 metų amžiaus senumo vynmedžiai – šalies nacionalinis turtas, paveldas. Daug senų ‘Pais’ ir ‘San Francisco’ vynuogynų, todėl apmaudu, kad gaisrai pridarė tiek žalos.

‘Pais’ – pirmosios vynuogės, pasodintos Pietų Amerikoje. Ispanai jas atsivežė iš Tenerifės, ir mes linkę tikėti, kad tai Kanarų salų ‘Listan Prieto’. Argentijoje ši veislė vadinama ‘Criolla Chica’, Kalifornijoje – ‘Mission’. Šiek tiek šiurkštokos vynuogės, ilgai naudotos pigaus vyno gamybai. Prieš keliolika metų De Martinų šeima pradėjo eksperimentuoti siekdami iš šios veislės vynuogių padaryti aukštos kokybės vyną. Ir jiems tai pavyko.

Vyninės Čilėje dažniausiai perka vynuoges iš visos Čilės. Tačiau nedidelės šeimyninės įmonės, kaip „De Martino“, turi savo vynuogynus: 50 ha Maipo slėnyje, 20 ha Itatoje. Klimatui šylant, Centriniame slėnyje (Maipo), kuriame turėtų būti Viduržemio jūros klimatas, sausra tęsiasi daugiau nei dešimtmetį, todėl vynuogynai plečiasi į pietus. Itatą jau minėjau. Dar labiau į pietus –Bio Bijaus (Bio Bio), Maljeko (Malleco) slėniai. Čia daromas geras „Chardonnay“ ir ‚Pinot Noir“. Vynuogynai plečiasi ir Patagonijoje.

„De Martino“ siekia kiekvieną veislę auginti idealiai jai tinkančioje dirvoje ir klimate: Limari regione – ‘Chardonny’, Kasablankoje – ‘Sauvignon Blanc’, Centriniame slėnyje – Bordo

veisles: ‘Carmenere’, ‘Cabernet Sauvignon’, ‘Malbec’, Itatoje –‘Cinsault’, ‘Muscat’. Prieš 30 metų Čilėje tai buvo labai naujas požiūris. Tačiau 2011 metais šeimos vakarienės metu įvyko dar vienas esminis lūžis – nuspręsta, kad užteks daryti vyną pagal rinkos užsakymą. Imta anksčiau skinti vynuoges, pereita vien prie spontaninės fermentacijos ir – jokių naujų ąžuolo statinaičių. Todėl geriau juntama vyno gaiva, elegancija ir taurumas, puikiai išreikštas terroir , vynas turi mažiau alkoholio. Tokį vyną mėgsta patys čiliečiai, jis paklausus ir visame pasaulyje.

Be to, vyninė vyną ėmė fermentuoti ir brandinti tinachose (isp. tinajas ) – daugiau nei šimto metų senumo keraminėse

amforose. Tai daryti nelengva, nes visą procesą reikia labai gerai prižiūrėti. Todėl ši idėja plinta tik tarp labai mažų, nepriklausomų gamintojų, kurių šalyje sparčiai daugėja. Jų vynas vis dar retai eksportuojamas, todėl norint paragauti naujausių Čilės vynų reikia atvykti į pačią šalį.

Geriausias laikas aplankyti Čilę – kovas. Nes vis dar šilta, skinamas derlius. Lapkritį taip pat gerai – pavasaris, vyninės laisvesnės. Gruodį ir sausį čia gali pasirodyti per karšta.

Marcas Antonias ir Sebastiánas De Martinai Senos tinachos

Kaip Dainius Matulevičius daro sidrus nugalėtojus

Nedideliame nuosavame, vynuogėmis ir vaismedžiais apsodintame kieme Riešėje, Vilniaus rajone, gyvenantis

Dainius Matulevičius savo gaminamus gėrimus kasmet vertina kritiškai, tačiau beveik kasmet namo parsiveža Lietuviško vyno čempionato apdovanojimų.

Šiais metais geriausi kategorijoje pripažinti jo obuolių ir kriaušių saldus ir pusiau saldus sidrai.

Nepaisant aukščiausių įvertinimų, pats Dainius tikina sidro nemėgstantis. „Sidro nemėgstu, todėl jam jokių kokybinių kriterijų nekeliu, o jį gaminu tik dėl to, jog neturiu kur dėti užaugintų obuolių ir kriaušių pertekliaus“, – labai rimtai sako jis.

Dainiui sidras – „lengvas gėrimas atsigaivinimui ir troškulio numalšinimui“.

Gamindamas obuolių sidrą į lenkiškų obuolių sultis jis įdeda ir kriaušių tam, kad sušvelnintų obuolių rūgštį. O štai gamindamas kriaušių sidrą, atvirkščiai, naudoja ir šiek tiek obuolių tam, kad rūgštis būtų aštresnė. Vaisių sultys prieš gamybą nefiltruojamos, nekaitinamos ir nepasterizuojamos. Naudojamos sidrinės mielės, o fermentacija trunka apie mėnesį.

Gamybos gale, po fermentacijos, įdedama ir cukraus saldumui paryškinti, o sidras stabilizuojamas užkaitinant. Viso šio „garažinio“ eksperimento rezultatas – sėkmingai surastas balansas ir parduotuvės lentynos ar restorano stalo vertas sidras, kurio stiprumas – apie 6 tūrio proc.

Andrius Diliautas ir jo ledo vynai

Šių metų Lietuviško vyno čempionate Andriaus Diliauto, vieno didžiausių vynuogių augintojo Lietuvoje ir Ilzenbergo dvaro vyndario, ledo vynas per plauką liko nuo aukso medalio ir buvo apdovanotas sidabru. Nepaisant to, puikiai pasirodęs vynas vertas išskirtinio paminėjimo.

Saldžiame 2019 m. A. Diliauto ledo vyne „Frontenac Blanc ir La Crescent“ vertintojai jautė obuolių, aktinidijų, svarainių cukatų, persikų uogienės, mangų aromatus. O burnoje žavėjo ne per gausi rūgštis ir gerai subalansuotas saldumas (150 g/l cukraus).

Degustuodami vertintojai gamybos būdo nežinojo. Tad apie jį paprašėme papasakoti paties vyndario.

Ledo vyno nedarau klasikiniu būdu. Laikau vynuoges vynuogyne ilgai, kol orai leidžia. Tačiau šaldau sultis. Nes Lietuvoje vynuogėms sulaukti gruodžio šalčių yra labai nepalankios oro sąlygos.

Abi vynui panaudotos veislės pasižymi tuo, kad sukaupia daug cukraus ir turi daug rūgšties net skinant vėlai. Sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. Palankiais metais galima būtų bandyti padaryti ir tradicinį ledo vyną.

Šaldiklyje procesas vyksta greitai – per parą pašalinamas perteklinis sušalęs vanduo. Šis būdas leidžia padaryti šviežesnį vyną, nes sultys nesioksiduoja.

Sultys labai saldžios, koncentruotos, joms naudojamos ledo vynui skirtos mielės. Fermentacija pasibaigia per – 2–3 mėn.

Taip pat pasidomėjome, kai A. Diliautas darė Ilzenbergo „Obuolių ledo vyną 2021“? Jis taip pat įvertintas čempionato sidabro medaliu.

Gaminant ledo vyną svarbu suprasti, kad pašalinus sušalusį vandenį ne tik cukrus, bet ir rūgštys koncentruojasi, todėl reiktų parinkti tinkamą rūgštesnių obuolių, pvz., antaninių, ir ne tokių rūgščių, pvz., lietuviškos veislės ‘Auksis‘, santykį. Koks jis?

Čia jau kiekvieno vyndario skonio ir patirties reikalas. Man patinka naudoti vietines, lietuviškas obuolių veisles.

Taip pat, norint išlaikyti gaivų skonį ir vaisiškumą, nuo pat sulčių spaudimo būtina tinkamai naudoti sulfitus: juos reiktų

dėti ne visus iškart pabaigoje, o po dalį kiekviename etape, kur yra padidintas kontaktas su deguonimi, t. y. sultis spaudžiant, perpilant, filtruojant.

Vynas brendo nerūdijančio plieno talpose, nuo kontakto su deguonimi papildomai buvo apsaugotas angliarūgštės sluoksniu virš paviršiaus.

Man patinka ledo vynas, kuris ne tik yra džiovintų vaisių skonio, bet jame išsaugotas gaivumas ir vaisiškumas. Taigi, desertinis vynas, kurio saldumą atsveria gaivi rūgštelė, – tokį ir stengiausi pagaminti.

Kaip padarytas Domo Vyšniausko midus

Po dvejonių ir padrąsinimų Lietuviško vyno čempionatui pateiktas dūminis Domo Vyšniausko midus bočetas (angl. bochet ) šiais metais įpūtė naujovių ir permainų gūsį į midaus kategoriją. Tai geriausiai įvertintas čempionato gėrimas.

Bočetas – midaus rūšis, gaminama iš karamelizuoto medaus. Domo pristatytas midus turėjo dūmo poskonį kaip dūminiai viskiai ar rūkytas Bambergo alus.

„Pati mintis pagaminti dūminį midų kilo bandant atkartoti Bambergo mieste populiaraus vokiško alaus „Rauchbier“, gaminamo su dūminiu salyklu, skonį. Gamybos metu pirmiausia iš elio ir dūminių salyklų pasigaminome alaus misą, ją fermentavome, kol fermentacijos metu alkoholio kiekis tūryje sudarė 8 proc. Kadangi alaus mielės toliau savo darbo nedirbo dėl didelės alkoholio koncentracijos, o misa tebebuvo saldi, nutarėme išbandyti antrinę fermentaciją, kurios metu alus turėjo virsti bragotu (angl. braggot , midaus ir alaus mišinys)“, –

apie gamybos procesą pasakojo D. Vyšniauskas. Procesas buvo nelengvas: „Misą užsaldinome papildydami medumi, kurio pusę sudarė natūralus miško medus, o kitą pusę medaus mes „bočetavome“ (medaus kaitinimas ir virimas, panašus į obuolių sūrio gamybą) ir antrajai fermentacijai į naujai gautą misą įleidome jau nebe alaus, o midaus mielių kultūrą, kuri pajėgi dirbti esant didesnei alkoholio koncentracijai. Kaitinant medų atsiskiria jame esantis vaškas, atsiranda sudėtingos deginto cukraus struktūros. Šias naujas cukraus struktūras mielės daug sunkiau įveikia ir ne viską „suvalgo“ iki likutinio cukraus nulio. Būtent todėl gėrime lieka degintos karamelės skonis ir miško žiedų aromatai, kuriuos papildo dūminio salyklo tonai ir aromatinių apynių natos.“

24 mėnesius 4–8 laipsnių temperatūroje brandintas midus buvo pagamintas Buivydžių apylinkėse, Vilkinės kaime.

Meilė Sicilijoje

Fausta Marija Leščiauskaitė

Būna, kad įsimyli žmogų. Paprastai šis jausmas nepaiso logikos, nors narstydamas po kaulelį galėtum pasakyti: tas patinka, anas paliko įspūdį, šičia sutapo požiūriai. Bet meilė nėra logiška. Panašiai kartais įsimylime vietas, ir jos tampa mūsų namais. Taip prieš pusantrų metų namais man tapo Palermas ir jo apylinkės Sicilijos saloje. Po ilgų karantino metų namuose kaip nuo grandinės nutrūkusi išlėkiau į Europą. Automobiliu su mylimuoju ir dviem šunimis. Toji grandinė buvo taip suvaržiusi, kad tąkart tikrai ištrūkome kaip kokie laukiniai: be saiko, be gręžiojimosi atgal. Keliavome devynis mėnesius, vis nepasiryždami sugrįžti, ir keturi iš tų mėnesių atiteko Palermui. Štai kaip jis mus traukė!

„La Baronia“, Milaco kyšulys

Ne, ne tik šitaip. Traukė taip, kad praėjus kiek daugiau nei metams po pirmojo romano su šia sala ir miestu grįžome dar porai mėnesių. Pirmąkart tikrai labiau pažindinomės, šlifavome kampus, bandėme miesto ribas, o štai antrąkart jau buvome palermiečiai. Ar bent jau taip jautėmės. Žinojome, prieš kuriuos posūkius geriau pyptelti. Kur parkuoti mašiną galima nepaisant draudžiančių kelio ženklų, o kur nė nebandyti. Kur pirkti gurmaniškus produktus. Kur kava skani, o kur perdeginta.

Ir vis dėlto sugrįžimas į Palermą nebuvo vien tik grįžimas prie seno gero. Šį kartą mums pavyko jį pamatyti ir kampu, kuris prieš kelis dešimtmečius nė neegzistavo. Sicilija – tai sala, kurią anksčiau kelionių vadovai vadino pavojinga ir nerekomenduojama. Sala, į kurią nė patys italai iš šiaurės ar šalies vidurio nesiryždavo važiuoti. O ko? Gyvent pabodo?

Nebuvo ne tik saugumo. Nebuvo ir kokybės. Tokia Sicilija, kokią matome dabar, – su prabangiais restoranais, geriausiai šalyje įtakingų apžvalgininkų vertinamais ledais, pasaulinio garso vynais ar delikačiais likeriais, tinkamais užbaigti trijų „Michelin“ žvaigždžių restorano vakarienę – neegzistavo. Jos nebuvo.

Anuomet žmonės norėjo vyno iš Toskanos, Pjemonto, kai kada – iš Veneto regiono, o Sicilija buvo atsilikęs kraštas, kurio su vynu niekas nė nemanė sieti. 1985-aisiais pasodinusi pirmuosius vynuogynus, o dar po dešimtmečio pagaminusi pirmąjį vyną, „Planetos“ vyninė tapo Sicilijos vyndarystės pirmeiviais.

Aplankyti legendą, kurią gastronominio gido „Gambero Rosso“ kritikai vertina aukščiausiu įvertinimu – trimis taurėmis iš trijų (Sicilijoje taip įvertintų vyninių net ir šiandien yra tik dvi), man atrodė kaip privilegija. Šiandien „Planeta“ turi savo vynines penkiuose Sicilijos regionuose, o man teko apsilankyti jų pirmojoje, istorinėje vyninėje, nutolusioje nuo Palermo apie šimtą kilometrų ir geriausiai žinomoje pasaulyje iš visų Sicilijos vyninių.

Kam reikalingos penkios vyninės? Nes vynuoges spausti, fermentuoti, brandinti geriausia kuo arčiau jų augimo vietos. Galima

įsivaizduoti, kokie karščiai Sicilijoje gali užklupti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje – taigi, išvengiama bereikalingos temperatūrų kaitos, kaitros, kratymosi ir panašių nepatogumų, galinčių pakenkti vyno kokybei. Ypač kai augini vynuoges visose geriausiose Sicilijos žemėse.

Ragauti pradėjome nuo ‘Carricante’ – vietinių vynuogių, užaugintų gana aukštai ant Etnos šlaitų, apie 1000 m aukštyje. Jutau išraiškingą rūgštį bei minerališkumą ir nuojauta sakė, kad vynas tiktų su jūros gėrybėmis. Vynininkė gėrimą palygino su „Chablis“, taigi, panašu, kad nuojauta neapgavo.

Vėliau ragavome „Planetos“ pasididžiavimo – vyno iš atrinktų idealiai sunokusių ‘Chardonnay’ vynuogių, ilgai brandinto ąžuolo statinėse. Man jis kvepėjo kaip batų taisykla, ir jei kas tikslintųsi, ar tokios asociacijos man malonios, iškart atsakau –taip. Kartais mums patinka keisti kvapai. (Man labai skaniai kvepėdavo močiutės rūsys. Anaiptol ne visi rūsiai taip kvepia.) Na, o minėto vyno pagaminama vos 6–7 tūkst. butelių per metus. Tiek jo pasklinda po visą pasaulį. Jusdama skonio ypatingumą bei išskirtinę galimybę, pirkau butelį už 80 eurų, o tai Sicilijoje – praktiškai kainų lubos. Vis dėlto ši sala nėra brangių vynų kraštas, kaip ir nėra vyno snobų susidomėjimo laukas, o tai maloniai neišpučia kainų. Taigi, šiuo požiūriu, Sicilija – saugi ir neiškrypusi teritorija.

Paragaujame jų vyno, turinčio „Cerasuolo di Vittoria DOCG“ saugomą bei kontroliuojamą kilmės nuorodą. Vynai su šia nuoroda gaminami salos pietuose, netoli Sirakūzų. Tai vieni išskirtiniausių

Seserys Rita ir Giusy Russo

Sicilijos vynų. Paskui ragaujame „Merlot“, kuriam vynuogės auginamos rytinėje salos dalyje prie Palermo, kone po degustacinės salės langais. Šis – kitoks nei gaminamas Pomerolyje, Prancūzijoje: griežtesnis, stiprių, burną rišančių taninų. Toliau – ‘Nero d‘Avola’, ko gero žinomiausia sicilietiška vynuogių veislė, kurios pavadinimas apaugęs gandais ir rinkodaros triukais. Anksčiau šios vynuogės buvo laikomos kaimiškomis ir geram vynui apskritai nenaudojamos, tad čia buvo įdomu ragauti nuostabiai subalansuotą jų vyną, galingą, bet kartu labai švelnų. Vynas kvepėjo miško paklote ir grybais.

Vėliau pereiname prie „Planetos“ aliejų. Susipažinome su trimis aliejais, pagamintais iš skirtingų alyvuogių veislių. Ir čia vėl jaučiu privilegiją liežuvį suvilgyti kokybe: juk paprastai daugumoje alyvuogynų auginama viena veislė. Skirtingas veisles reikia atskirai ir skirtingu metu nurinkti, atskirai spausti. Be to, du iš trijų „Planetos“ aliejų spaudžiami pašalinus kauliukus. Žinote tą jausmą, kai truktelėjus vieno alyvuogių aliejaus nupliko gerklę? O štai aliejus, spaustas be kauliukų, neturi aitrumo, jis švelnus kaip maistas kūdikiams. Žinoma, perku visų trijų, nes kokybė patinka visų, o stiliai – savaip įdomūs, ir pagalvoju, kad vienas bus man, o kitus du vešiu lauktuvių. Bet štai, rašydama šį tekstą, jau naudoju paskutinį buteliuką, ir sąžinė negraužia, kad kažkas liko be lauktuvių.

Be visos tos įspūdingos patirties, man pačiai nauja buvo ir pietūs vyninėje, kuriuos mums pagamino be mėsos. Italija ir Sicilija ypatingos tuo, kad nors turi mažai vegetarišku įvardijamo maisto, jie natūraliai kone kasdien gamina begalę patiekalų iš augalinės kilmės produktų, negalvodami – veganiška čia, vegetariška ar dar kažkaip. Baklažanų kotletukai, sumuštiniai su ančiuviais ir kiti gardumynai buvo vyšnia ant torto, po kurios nebenorėjau iš šios vyninės išvažiuoti.

Kita vertus, gerai, kad išvažiavau, nes kitaip Sicilija būtų negalėjusi manęs apdovanoti dar viena pažintimi – po

savaitės laukė kelionė į „Limonio“ likerių ūkį, nuo Palermo nutolusį apie 35 kilometrus. Trumpa kelionė pas seseris, puoselėjančias šeimos verslą, tapo ilga popiete prie jų stalo, nuo kurio negalėjau atsitraukti. O ir niekas nevarė.

Vyninėse paprastai daug kas man būna girdėta ir matyta – nuo paauglystės į jas veždavosi tėvai, o štai čia, likerių ūkyje, absoliučiai viskas buvo nauja. Atrodo, eini, žmogus, per pasaulį, tiek daug nežinodamas ir nepastebėdamas. Pavyzdžiui, nė nenumaniau, kad citrinmedžiai, priklausomai nuo veislės, derlių gali duoti ir keturis kartus per metus. Niekada nepastebėjau, kad ant to paties medžio vienu metu vyksta skirtingi gyvenimo ciklai ir etapai, kad ant tų pačių šakų gyvena ir žiedai, ir citrinos kūdikiai, ir citrinos motinos. Gėda prisipažinti, bet nežinojau, kad geras limončelas gaminamas ne iš sunokusių, geltonų citrinų, kurios, pasirodo, tinkamos džemams ir marmeladams, bet iš dar žalių, nes šios yra kvapnesnės ir jų žievelės turi daugiau eterinių aliejų. Limončelo kokybė labiausiai priklauso nuo tinkamos citrinų veislės (čia naudojama sena, brangi veislė ‘Femminello Zagara Bianca’) ir alkoholio kokybės. „Limonio“ ūkyje naudojamas alkoholis – iš vynuogių, kurias patys augina bei distiliuoja per langą matomoje varykloje. Toks alkoholis geriau išryškina citrusų skonines savybes ir turi mažiau priemaišų, sukeliančių prastą savijautą.

Žinoma, „Limonio“ ūkyje viskas daroma rankomis: ne tik citrinos pjaustomos, bet ir buteliai puošiami. Pasijutau ypatingai, kai seserys, sužinojusios, jog leidžiu žurnalą, klausė nuomonės apie jų naujas gėrimams ruošiamas etiketes, tarėsi, kuri geriau atrodo. Žavu, kai kiekviename žingsnyje jauti pačių šeimininkių rankų prisilietimą.

Ragaujame ir limončelo, ir apelsinų, mandarinų likerių, kalbamės apie tai, kad mandarinų gėrimas gaminamas iš „nepatogių“ vaisių – sunkiai besilupančių, su daug kauliukų, – dėl tokių raukomės parduotuvėse. Seserys sako, kad šiais laikais daug kas padaryta, kad žmonėms būtų lengviau ir patogiau, pvz., išvesti lengvai besilupantys mandarinai be kauliukų, bet kokybei išgauti dažniau reikalingas sudėtingas procesas. Kadagių uogų, kavos, cinamono likerių labai jau nesinori spjaudyti į spjaudykles, nes jų skonis subtilus, ne per saldus, tikras. Į savo gėrimus seserys nededa priedų – tik vaisius, uogas ir prieskonius, ir šitai atspindi sodrūs, lengvai atpažįstami skoniai ir spalvos – kiekvieno gėrimo skirtinga. Prastas limončelas dažnai būna užgeltonintas ir persaldintas, o čia gaivi ir spalva, ir skonis.

Seserys likerius siūlė derinti su maistu: vienus – prie mėsos, kitus – prie desertų. Ir davė patarimą: su limončelu arba apelsinų likeriu pabandyti marinuoti žuvį. Ir aš tikrai pabandysiu!

Neturiu kur dingti – teks vėl grįžti. Juk žmogus prieš meilę bejėgis.

WSET SPIRITS 2 LEVEL

Profesionalams ir mėgėjams

IŠMOKSITE: Degustuoti stipriuosius gėrimus pagal WSET SAT metodiką. Apie viskio, romo, tekilos ir meskalio, degtinės, konjako, kitų vaisių distiliatų, aromatizuotų stipriųjų gėrimų stilius, gamybą. Kokteilių darymo pradmenis.

Kursai anglų kalba. Trukmė 16 val. Pradžia 2023 m. rugsėjo mėn.

Registracija: www.someljemokykla.lt

La Manča: Don Kichotas, malūnai, vynas...

Jurgis Šliogeris aprašo vieną pirmųjų Lietuvos vyno grandų Algirdo Patecko, Domininko Veličkos, Rimvydo Jasinavičiaus ir Vaclovo Kantrausko su Eva Valentinas kelionių į Ispaniją. Skliaustuose –redaktoriaus atnaujinta statistika.

Jurgis Šliogeris

Kamštis iššoko garsiai pokštelėdamas –vynas buvo labai jaunas.

Graham Greene, „Monsinjoras Kichotas“

Važiuojant susipažinti su Ispanijos viduryje esančios didžiulės Naujosios Kastilijos-La Mančos provincijos vyndaryste ir vynais, daugiausia apie tas vietas žinojau iš jaunystėje skaityto Servanteso romano „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“. Net vėjo malūnai, kuriuos ten tikėjomės pamatyti, vaizduotėje buvo lyg iš puikių Gustavo Dorė medžio raižinių iliustracijų. Šiuos prisiminimus dar maloniai papildė visai neseniai perskaitytas Grahamo Greene’o romanas „Monsinjoras Kichotas“. Romano veikėjai – vieno La Mančos miestelio klebonas ir rinkimus pralaimėjęs meras – važinėjo po Ispaniją, patirdami nuotykius, kurie šiame puikiame krašte gali nutikti dažnam keliautojui. Norėjosi pakartoti jų kelionę. Gal todėl epigrafus ir paėmiau iš šio linksmo Grahamo Greene’o romano.

Galiu pasakyti, kaip ir mano protėvis Sančas, jog niekad gyvenime nesu gėręs tik bjauraus įpročio spiriamas. Geriu, kai širdis užsigeidžia, kai noriu išgerti į draugo sveikatą.

Šie buvusio Toboso mero žodžiai gerai apibūdina mūsų kelionės tikslą, kuris buvo neapsakomai kilnus – reikėjo paragauti kiek galima daugiau La Mančos ir Valdepenjaso (Valdepeñas) vynų ir apie juos bei šią šalį papasakoti savo tėvynainiams. Ispanijos vynai pelnytai užima deramą vietą tarp geriausių pasaulio vynų. Lietuvoje visi, kas bent kiek domisi šia Dievo dovana, žino, ką reiškia „Torres“, kai kam ir Riochos vynas nėra svetimas. O dabar atėjo eilė ir La Mančai. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad senieji Pirėnų, arba Iberijos, pusiasalio gyventojai iberai, atėję čia iš Šiaurės Afrikos, jau mokėjo gaminti vyną. Per šimtmečius Ispanijos vyndarystė patyrė daug pakilimų ir krizių. Kuomet 1986 m. Ispanija įstojo į Europos Sąjungą, jos vyno pramonė eilinį kartą vėl pagyvėjo. Prasidėjo spartus vyno pramonės modernizavimas. Daugelis vyno ūkių ( bodegas ) perėjo nuo tradicinės technologijos prie modernios su reguliuojamos temperatūros fermentacija. <...>

Šiuo metu La Manča – stambiausias Europoje vyndarystės regionas. Jame yra didžiausi vynuogynai (152482 ha 2022 m.) ir, aišku, čia pagaminama daugiausia vyno (1,227 mlrd. l 2022 m.).

DEGUSTAVIMAS

Kai kas turbūt mano, kad tai linksma, nepertraukiama puota. Galiu užtikrinti, kad tikrai ne. Tai sunkus fizinis ir dvasinis išbandymas. Kai prieš tave išrikiuoja dešimtis butelių gražiausiomis etiketėmis, sustato kiek mažesnę eilutę taurių ir prašo paeiliui įvertinti visus vynus pagal daugybę požymių, tenka ne juokais pasikamuoti. Tuo labiau kad visą tą gėrį tik pauostai, apžiūri ir palaižai, dar netyčia gal kokį lašą ir sriubteli. Visa kita išpili į labai gražų, specialiai tam skirtą indą ar čia pat stale esančią tam skirtą kriauklę.

Vynmedis – gyvas daiktas, kaip gėlė ar paukštis. Jį sukūrė ne žmogaus rankos, žmogus gali tik padėti jam gyvuoti…

La Manča – tai didžiulis, plikas plokščiakalnis, iškilęs apie 700 m virš jūros lygio. Vasarą čia nepaprastai karšta, o žiemą – šalta. Peizaže vyrauja rusvos, akmenuotos dirvos plotai, kuriuose, kiek akys aprėpia, kyšo vynuogių krūmeliai. Tarp jų kur ne kur iškyla kalvos su vienodais baltais vėjo malūnais. Šiomis stepėmis kadaise keliavo ir liūdnojo vaizdo riteris Don Kichotas su savo ištikimu tarnu Sanča. Visur La Mančoje pilna užuominų į Servanteso herojus. Alkasare de San Chuane, pavyzdžiui, gyvenome viešbutyje „Don Quijote“, o valgėme restorane „Sancho“. Beveik kiekviename kaimelyje ar net restorano kiemelyje yra šių tautinių herojų skulptūrų.

Vėjo malūnai La Mančos simboliu tapo nuo labai senų laikų, kuomet maurai išnaikino vynuogynus ir javai pasidarė pagrindinė žemės ūkio kultūra. Dabar šių malūnų sparnai sukasi tik turistų malonumui. Tiesa, šiek tiek miltų juose sumalama, bet irgi tik turistams. Visi tie malūnai yra daugiau ar mažiau veikiantys muziejai. Juose gali nusipirkti molinę ar popierinę malūno kopiją, lėkštę, puoduką, pakabuką raktams ir dar visokių suvenyrų su Don Kichoto, Sančos, Dulsinėjos ar visų jų figūrėlėmis. Daugelį jų čia pat gamina malūno muziejaus prižiūrėtojas.

Vyninės daugiausia įsikūrusios nedideliuose miesteliuose. Ten jų paprastai bent kelios. Tai dažnai didžiulės gamyklos. Gražiau atrodo tos, kurios apsuptos vynuogynų. Seniau visose svarbiausi būdavo didžiuliai moliniai indai – tinachos, kuriuose fermentuodavo vyną. Šiuo metu tinachos vyno gamybai naudojamos vis rečiau. Tik nedidelės vyninės, kuriose dar naudojama sena tradicinė vyno gamybos technologija, jų neatsisako. Didelėse gamyklose tinachų vietą užima gigantiškos nerūdijančio plieno talpos. Pažvelgus į tokios gamyklos nuotraukas, nesunku supainioti ją su naftos perdirbimo įmone.

Vynui brandinti kiekvienoje gamykloje yra rūsiai, kur sudėta šimtai ąžuolinių statinių ir tūstančiai butelių. Senose vyninėse teko būti rūsiuose, kurie tiesiog iškalti uolose po namais. Ten temperatūra palaikoma natūraliai.

Daugiausia La Mančoje auginamos baltosios ‘Airen’ vynuogės. Jos sudaro maždaug tris ketvirtadalius regiono vynuogynų (tačiau didžioji dalis sunaudojama brendžio, o ne vyno gamybai – red. pastaba). Raudonųjų vynuogių plotuose pirmauja ‘Cencibel’ vynuogės (kituose regionuose šios vynuogės vadinamos ‘Tempranillo’) (46 proc. regiono vyno gamybos apimčių).

Nors dėl La Mančos klimato šių vynuogių odelė stora ir kieta, jos neprarado savo pranašumų. La Mančoje auginamos taip pat ir ‘Garnacha’, ‘Sauvignon Blanc’, ‘Verdejo’ (kiekvienos – po 4 proc.), ‘Syrah’ (6 proc.) vynuogės, o pastaruoju metu daugelis vyninių jau pasiekė gerų rezultatų augindamos ‘Cabernet Sauvignon’ ir ‘Merlot’ (kartu – 9 proc.).

Liesasis patrulis jau žiūrėjo automobilio vidun pro užpakalinį stiklą.

- Kas tose dėžėse?

- La Mančos vynas.

- Atrodo, kad itin gerai apsirūpinot.

- Taip, tikrai gerai. Jei norėtumėt, porą butelių galėtume…

Lankantis vyninėse kai kada svetingi šeimininkai apdovanodavo mus savo vynu. Taip gražus autobusiukas, kuriuo keliavome nuo vienos vyninės prie kitos vis pilnėjo ir vertė prisiminti mūsų griežtą muitinės kodeksą, kad kiekvienas galime turėti tik du pilnus butelius ir trečią, kuriame būtų ne daugiau kaip 0,5 litro vyno. O taip norėjosi pavaišinti draugus pasaulinį pripažinimą išsikovojusiu gaiviu, lengvu, vaisių skonio La Mančos vynu. Tačiau jiems teks pasitenkinti tik pasakojimais ir patikėti, kad La Mančos ir Valdepenjaso vynai yra tikrai nuostabūs, nesvarbu, ar gaminami pagal naujausią technologiją ar tradiciniu būdu.

skoniu ir gali būti laikomi iki trejų metų. Ispanijoje yra kelios vyno kokybės kategorijos. Pirmiausia yra stalo vynas (ispaniškai – Vina de mesa), toliau – jaunas vynas (joven), iškart po fermentacijos, nebrandintas ąžuolinėse statinėse. Kitos trys kategorijos yra skirtos brandintam vynui – Crianza, Reserva ir Gran Reserva. Kiekvienos kategorijos vynas brandinamas tiek, kiek nustatyta taisyklėmis.

Crianza vynas po fermentacijos išlaikomas statinėse ir buteliuose ne mažiau kaip 24 mėn. La Mančoje dauguma Crianza kategorijos vynų ąžuolo statinėse brandinami 6–9 mėnesius.

Reserva vynas išlaikomas statinėse ir buteliuose ne mažiau kaip 36 mėn., iš kurių mažiausia 12 mėn. statinėse.

Gran Reserva vyno minimalus brandinimo laikas yra 24 mėn. ąžuolinėse statinėse ir 36 mėn. buteliuose. Toks vynas gaminamas tik itin palankiais vynmečiais. Vynuogės yra kruopščiai atrenkamos. Visa tai reikia turėti galvoje renkantis parduotuvėje ispanišką vyną.

- Kur ten apsistosite?

- Bandysim Parador’e . Žinoma, jei bus vietų.

Mums, priešingai nei monsinjorui Kichotui ir Toboso merui, pasisekė. Gražiame, senus laikus menančiame Almagro miestelyje, „Parador“ viešbučio kambariai-celės laukė mūsų kompanijos. Šio tinklo viešbučių yra visoje Ispanijoje. Jie įkurti architektūros paminkluose, pilyse, rūmuose ar vienuolynuose, stengiantis kiek įmanoma išlaikyti senų pastatų autentiškumą bei suteikti svečiams šiuolaikinius patogumus. Almagre „Parador“ viešbutis įsikūręs XVII a. pranciškonų vienuolyno pastatuose: puikios renesansinės salės, holai ir uždari kiemeliai. Vienas iš restoranų įrengtas senoje vyninėje, kur staliukai sustatyti greta didžiulių tinachų, dabar jau tik dekoracijų.

Almagras – jaukus miestelis, kurio klestėjimo laikai buvo nuo XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios. Tuomet jis vaidino svarbų vaidmenį Kastilijos pietuose. Miestelis nutolęs dvidešimt kilometrų į rytus nuo Siudad Realio (Ciudad Real). Čia yra nuo XVI a. puikiai išsilaikęs ir vis dar veikiantis unikalus visoje Ispanijoje teatras po atviru dangumi „Coral de las Comedias“, kuriame reguliariai vaidinami XV–XVI a. veikalai, o liepos mėnesį kiekvienais metais vyksta teatrų festivalis.

Naujo stiliaus baltasis vynas iš La Mančos pelnė nemažą pasisekimą visame pasaulyje. Dažnai dar prieš vynuogių derliaus nuėmimą čia nuperkamos visos vynuogės. Tradicinio vyno mėgėjams šiame krašte yra gaminamas baltasis vynas iš gerai sunokusių vynuogių. Vertas dėmesio ir La Mančos putojantis vynas, gaminamas iš ‘Airen’ vynuogių pridedant šiek tiek ‘Macabeo’. Tą patį galima pasakyti ir apie rožinius vynus: beveik visi yra gaivūs, patartina juos gerti jaunus. La Mančos baltųjų vynų gaivumas geriausiai išryškėja karštomis vasaros dienomis, kai jie patiekiami gerai atšaldyti.

Geriausi La Mančos raudonieji vynai daugiausia gaminami iš ‘Cencibel’ vynuogių. „Cencibel“ vynas labai gerai bręsta ąžuolinėse statinėse, jis atsparus oksidacijai. Pakankamai išlaikytas vynas įgauna kompleksišką aromatų puokštę ir gerai subalansuotą skonį. Patrauklūs yra ir statinėse nebrandinti vynai. Jie pasižymi vaisiniu

Imponuojanti ir Didžioji aikštė ( Plaza Mayor ). Jos forma labiau primena plačią gatvę nei aikštę, arkados iš abiejų pusių per visą jos ilgį, žaliai nudažyti langai –tai neabejotina šiaurės Europos įtaka, kurią čia atnešė Karolio V laikų bankininkų Fuggerių šeima. Kurį laiką Almagras buvo ir Kalatravos ordino centras. Kiti buvusios Almagro reikšmės pėdsakai – tai visame mieste sutinkami renesansiniai namai.

- Šventa teisybė, monsinjore. Juk kas savaitę čia užgriūva visokių sukčių pirkti mano vyno. Maišo su kitu ir tada jau vadina jį riocha, reklamuoja visuose Ispanijos keliuose ir taip apgaudinėja vargšus užsieniečius, kurie neskiria gero vyno nuo blogo.

Pradinė straipsnio versija publikuota 2000 m. „Namas ir aš“ žurnalo nr.8–9 (22)

‘Cabernet Franc’ Niujorke

Arūnas Starkus

Kas įkvepia vyno versle? Kai paragauni ko nors netikėto, įdomaus ir kokybiško. Maniau, kad žinau svarbiausius ‘Cabernet Franc‘ regionus: Sent Emiljoną, Pomerolį, Šinoną, Burgėjų (Bourgueil), Vilani Vengrijoje, Toskaną. Pasirodo, šios vynuogės pagal plotą užima trečią vietą ir JAV šiaurės rytuose, Niujorko valstijoje, esančiuose Pirštų Ežeruose (Finger Lakes).

Čia daromas „Cabernet Franc“ yra lengvesnis ir už Luaros vynus, todėl stebinančio šiuolaikiško stiliaus. „Nuostabu!“ – ištariu parodoje „Wine Paris“ paragavęs tuziną šio regiono vynų.

Pirštų Ežerai – vienuolikos siaurų, ilgų, gilių ledyninės kilmės ežerų (didžiausi – Canandaigua, Keuka, Seneca (61 km ilgio,

VYNAS

Hosmer Cabernet Franc 2021

Lamoreaux Landing Cabernet Franc 2021

188 m gylio), Cayuga (61 km ilgio) regionas, įsteigtas 1982 m. Garsėja rislingais – nuo putojančio iki ledo vyno. Antrą vietą pagal plotą užima ‘Chardonnay‘, o trečią – ‘Cabernet Franc‘ vynuogės. Regione 150 vyninių, dauguma jų iš šių vynuogių daro rožinį ar putojantį, vytintų vynuogių ar tiesiog raudonąjį vyną. Regiono mikroklimatą stipriai veikia ežerai – į juos besileidžiantys šlaitai padeda apsaugoti nuo šalnų, vėsus ežerų vanduo pavasarį vėlina vegetacijos pradžią, o sušilęs atitolina pirmąsias rudenines šalnas. Vynuogės sunokina aromatus, taninus, tačiau prikaupia mažai alkoholio. 11,5–12 tūrio proc. alkoholio čia gana įprasta, tačiau netikėta prie 14 tūrio proc. Bordo ar prie 14,5 tūrio proc. Vengrijos vyno pripratusiam gomuriui.

VERTINIMAS

DEGUSTACIJOS UŽRAŠAI

Beveik rožinis. Kvepia raudonomis uogomis su paprikos natele. 2 dienos vėsios maceracijos, 15 dienų su žievelėmis. 8–9 mėn. statinėse. 12 tūrio proc.

86

Raudonų uogų aromatas su paprikos akcentu pabaigoje. Burnoje gaivus, vidutinio svarumo. 87

geriamas vynas. Sakoma, kad 188 m gylyje ežero vanduo 0 °C temperatūros.

Buttonwood Grove Cabernet Franc 2020 Naujų ąžuolo statinių, raudonų uogų aromatas. Nė kvapo paprikų. Sūrus, taurus. Vaisių su grietinėle poskonis.

Lenkijos vyndarystė nuo X a. iki šių dienų

Wojciech Gogoliński, Michał Bardel

Dom Charbielin

Vynininkystė Lenkijos žemėse atsirado apie X–XI a., suklestėjo viduramžiais, tačiau iki šių dienų tradicija neišliko. Pasiaiškinsime priežastis, kodėl nuo XVI a. pradžios iki XX a. paskutiniųjų dešimtmečių vyndarystė Lenkijoje buvo praktiškai išnykusi, ir kaip šios šalies vyndariams XX ir XXI a. sandūroje prireikė vos 40-ies metų, kad prie Vyslos ir Oderio upių sukurtų dar nedidelę, bet labai perspektyvią ir profesionalią vyno pramonę, apimančią 380 komercinių vyninių ir daugiau kaip 1000 ha vynuogynų.

PRADŽIŲ PRADŽIA

Lenkijos vyndarystės pradžia paprastai siejama su krikščionybės atėjimu ir Lenkijos krikštu 966 m. Tačiau neabejotina, kad jau iki tol lenkai palaikė glaudžius ryšius su Didžiąja Moravija, kuri į krikščionybę atsivertė beveik 150 metų anksčiau. Be to, senovėje egzistavo prekybos keliai, kurie jungė lenkų žemes su Romos ir Šiaurės Europos barbarų šalimis.

Vynuogininkystės pradžia Lenkijoje glaudžiai susijusi su Krokuva ir, kalbant plačiau, Mažosios Lenkijos regionu. Tyrimai patvirtina, kad vieni pirmųjų vynmedžių buvo pasodinti saulėtuose Vavelio kalvos šlaituose ir pietiniame Šv. Bronislavo kalvos šlaite.

Kartu su krikštu 966 m. į Lenkiją priplūdo užsieniečių, daugiausia dvasininkų pasauliečių ir vienuolių – jie apsigyveno Lenkijos žemėse, kad skleistų naująjį tikėjimą. Kartu su dvasininkais atvyko ir pasauliečiai, kurie apsigyveno daugiausia Aukštutinėje ir Žemutinėje Silezijoje. Pripratę prie vyno kaip kasdienio gėrimo, jie savaime tapo jo platintojais.

Iš pradžių ant stalo būdavo nedaug vyno. Taip tęsėsi iki XIII a., kol susiformavo prekybos keliai, atsirado miestiečių vynuogynai ir prasidėjo prekyba vynu – taip jis pasiekė smukles. Kadangi vynuogynų kūrimas buvo susijęs su tam tikra rizika, pirmiausia reikėjo rasti jiems tinkamą aplinką, veikiausiai stebint, kur geriausiai sekasi auginti kitus vaismedžius. Kaip ir kitur Europoje, vynuogynai buvo sodinami netoli miestų, ypač tų, kurie įsikūrę prie upių, kadangi tie vandens keliai švelnino klimatą. Taip pat buvo parenkami pietiniai šlaitai, o miestų centrai vyno gamintojams buvo patikimiausia rinka.

Todėl vynuogininkystė plėtėsi palei

Oderį (ypač Zeliona Guros apylinkėse, net iki Ščecino) ir netoli Vyslos upės

Krokuvoje bei jos apylinkėse. Tačiau

dinamiškiausias centras neabejotinai buvo Sandomežas, kurio šiltas ir švelnus klimatas buvo ypač palankus tropiniams vaismedžiams, įskaitant vynmedžius, auginti.

Kiti žinomi vynuogių auginimo centrai buvo Torunės, Plocko ir Naujojo Korčino apylinkėse. Vėliau vynuogynų savininkai tapo ne tokie išrankūs, nes XIV–XV a. dėl katastrofiškos kelių būklės, o vėliau ir dėl didelės vyno paklausos vynuogynus imta sodinti

kiekviename laisvame žemės plote. Iš tolimesnių vietovių gauti vyno, ypač didesniais kiekiais, buvo techniškai neįmanoma. Toks atsitiktinis vynuogynų kūrimasis galiausiai prisidėjo prie visiško vynuogininkystės žlugimo.

Populiariausios tuo metu Krokuvoje ir jos apylinkėse augintos vynuogių veislės buvo ‘Chasselas’, ‘Riesling’, ‘Muscat’ ir ‘Traminer’. Vienas svarbiausių išradimų buvo vynmedžių apkasimas žiemą, veikiausiai naudojant ir trąšas, taip siekiant apsaugoti nuo šalnų. Šiandien šis būdas plačiai taikomas daugelyje šaltesnio klimato šalių.

Beveik iki XV a. pabaigos vynuogininkystė vystėsi labai dinamiškai, vynuogių auginimo plotai driekėsi iki dabartinės Lenkijos šiaurinių regionų, vėliau – iki Mazovijos ir Prūsijos. Vynas buvo labai pigus, toks pigus, kad kai kuriais ypač šiltais metais saldžiąją misą netgi buvo ekonomiškai naudinga naudoti kaip skiedinį sienoms remontuoti. Tačiau tai truko neilgai.

ŽLUGIMAS

Nuo XV a. pabaigos ir XVI a. mūsų vynuogininkystė palaipsniui nyko dėl kelių priežasčių.

Labiausiai paveikė lėtas klimato atšalimas, ypač vynmedžiams pakenkė dvi stiprios šalnos XV a. antroje pusėje. Auginti vynuoges tapo vis rizikingiau, ypač už palankiausių vietovių ribų. Tikėtina, kad dar ikikrikščioniškaisiais laikais šiaurės slavų tautos žinojo apie alaus

darymą. Dabar, didėjant vynuogininkystės ir vyndarystės verslo rizikai, patikimiau ėmė atrodyti aludarystė. Ypač dėl to, kad alų buvo galima gaminti be rizikos, susijusios su vyno gamyba, be to, tai nebuvo sezoninis produktas – alus buvo daromas ištisus metus. Distiliuoti gėrimai, taip pat ir iš grūdų, darėsi vis populiaresni, nes vis mažiau problemų kildavo dėl gamybos ir visai nekildavo dėl sandėliavimo. Lenkijoje taip pat išsivystė midaus gaminimo kultūra.

Kita mūsų vyno pramonės žlugimo priežastis buvo pamažu didėjantis importas iš kaimyninių šalių, taip pat ir į dvarų, karalių rūmų bei turtingų miestiečių stalus. Geresni keliai skatino importuoti vyną, paprastai saldų, stiprų ir svarų (todėl jį buvo lengviau išlaikyti) iš Pietų Europos, pavyzdžiui, Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos.

Tai neišvengiamai lėmė vartotojų skonio pokyčius, ir lenkiški vynai imti laikyti pernelyg rūgščiais ir aštriais. Tačiau didžiausią įtaką staigiam kainų kritimui turėjo pro pietinę sieną įvežami pigūs vengriški vynai, geresni už vietinį produktą. Nuosmukio procesą užbaigė karai ir invazijos, miestų ir miestiečių žlugimas. Tuo metu nenukentėjo tik Zeliona Guros ir Silezijos vynuogynai (iki XIX a.). Žemutinės Silezijos vynuogynai sunyko tik XIX a. dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo; ten gyveno vyną mėgstantys liuteronai, pabėgę nuo Vokietijoje valdžią paėmusių kalvinistų, kurie vyno gėrimą laikė nuodėme. Vokietijos ir Žemutinės Silezijos tradicijas šiandien iš dalies galima rasti Pietų Australijoje, Barosos regione, kur apsigyveno imigrantai iš šių kraštų.

vyno gamybą. Vynuogių vyno gamyba socialistiniame bloke buvo pėtojama kitose, klimato požiūriu palankesnėse šalyse, daugiausia Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Tikrasis vyndarystės renesansas prasidėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio antroje pusėje, suintensyvėjo 10-ajame dešimtmetyje ir tęsėsi iki XXI a. pradžios. Jį paskatino Romano Myśliwieco veikla, kuris Jaslo mieste įkūrė pirmąją modernią vyninę ir pradėjo į šalį vežti pirmuosius desertinių ir vyninių vynuogių sodinukus, pirmiausia iš Ukrainos, vėliau iš Vengrijos ir buvusios Čekoslovakijos, o galiausiai iš Vokietijos. Jis įkūrė pirmąją modernią vyndarystės mokyklą ir ėmė organizuoti vyndarių mokymus. Daug vynuogynų Lenkijoje užsodinti R. Myśliwieco išaugintais vynmedžių sodinukais, jis išvedė pirmąją lenkišką vynuogių veislę ‘Jutrzenka’.

VYNUOGYNAI DABARTINĖJE LENKIJOJE

Pastarąjį dešimtmetį Lenkijoje labai padaugėjo oficialiai registruotų (taigi ir komercinių) vyndarių. Nuo vos 35 vynuogynų 2012-aisiais iki 380 vynuogynų 2022-aisiais. Taip pat dešimteriopai išaugo ir bendra produkcija litrais – iki beveik 1 900 000 litrų po 2022 m. derliaus. Lenkijoje vynmedžiais apsodinta beveik 1000 ha, iš kurių daugiau kaip 600 ha priklauso komercinėms vyno gamybos įmonėms, o likusius augina mėgėjai arba vynuogių augintojai, dar nepasirengę parduoti savo vynų. Vidutinis vynuogynų plotas, tenkantis vienam gamintojui, yra labai mažas – apie 2 ha, o didesnių vynuogynų yra vos keli, tarp jų „Winnica Turnau“ (34 ha), kuriame yra didžiausias pasaulyje vientisas ‘Solario’ vynuogių plotas, „Winnica Srebrna Góra“ (28 ha) Krokuvos mieste ir „Dom Charbielin“ (27 ha), iš kurio derliaus pagaminti pirmieji vynai bus pristatyti tik šį pavasarį. Netoli Zeliona Guros esantį didelį vynuogyną (35 ha) įkūrė vietos administracija ir išnuomojo 13-ai vyndarių – tai puikus vietos politikų ir ūkininkų bendradarbiavimo pavyzdys.

Galima pastebėti reikšmingą pokytį renkantis veisles. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais buvo populiarinamos hibridinės ‘Solaris’, ‘Hibernal’, ‘Marechal Foch’, ‘Rondo’, ‘Regent’ ir PIWI kabernetinės (‘Dorsa’, ‘Cortis’) veislės, buvo keletas perspektyvių bandymų auginti ‘Riesling’ ir ‘Pinot Noir’. Pastaraisiais metais augintojai rodo didesnį susidomėjimą ‘Sauvignier Gris’, ‘Johanniter’, ‘Muscaris’ ir kilmingomis ‘Traminer’, ‘Chardonnay’, ‘Pinot Gris’ veislėmis bei lenkiškomis ‘Merlot’, ‘Gamay’ ar net ‘Nebbiolo’.

ANTROJI PRADŽIA IR TIKRASIS RENESANSAS

Galiausiai vynuogininkystė išgyveno Antrojo pasaulinio karo suirutę Varkoje ir iš Vokietijos paveldėtoje Zeliona Guroje. Atrodė, kad, nepaisant naujos ekonominės sistemos, Lenkijos vynuogininkystė pagaliau atgims. Buvo planuojama steigti naujus didelius centrus Zeliona Guroje ir Varkoje, o Skernevicėse buvo įkurtas Vynmedžių departamentas. Tačiau netrukus valdžia nusprendė, kad tokia veikla nėra ekonomiškai efektyvi, ir sutelkė dėmesį į vaisių

Vis daugiau vyndarių investuoja savo lėšas į putojančio vyno gamybos įrangą, todėl atsiranda puikaus putojančio vyno, pagaminto tradiciniu būdu, dažniausiai Winzer Sekt stiliaus. Europoje išpopuliarėjus natūraliesiems vynams, ir Lenkijos vyno gamyklose buvo įrengta nemažai kartveliškų qvevri. Dauguma jų dabar savo asortimente turi bent vieną ilgai su žievelėmis laikytą arba oranžinį vyną, jau nekalbant apie Pet-Nat, neįtikėtinai populiarų tarp jaunesnių klientų.

Vis labiau įsigali vyno turizmas. Tačiau turint omenyje negausią vidutinių vyninių produkciją, sukuria paklausos perteklių. Kai kurios vyninės daugiau nei pusę savo vyno parduoda į vietą užsukantiems lankytojams.

Someljė studijų programa

Vyno profesionalams šie kursai būtini sėkmingai karjerai.

O mėgėjams tai būdas su malonumu pažinti gėrimų ir gastronomijos pasaulį.

Programą sudaro 3 semestrai, trunkantys po 4 mėnesius. Paskaitos vyksta kartą per savaitę vakarais.

I semestro pradžia rugsėjo mėn. 12 d.

+3706 55 40970 Informacija ir registracija: el. p.: info@someljemokykla.lt tel. +370 655 40970

Whisky Ambassador

Vienos dienos trukmės mokymo programa. Išklausę programas ir išlaikę egzaminą gausite vienintelį Škotijoje ir Didžiojoje Britanijoje oficialiai pripažintą „Whisky Ambassador“ sertifikatą.

Numatoma kursų pradžia 2023 m. spalio mėn.

www.someljemokykla.lt

Lietuviško vyno čempionato vertintojų užrašai

Arūnas Starkus, LSA LVČ komisaras

Ką galvojo ir kalbėjo vyno ekspertai ir someljė, tris dienas Lietuviško vyno čempionate ragaudami 34 baltuosius, 23 raudonuosius, 11 rožinių vynų iš lietuviškų vynuogių, 26 midus, 14 sidrų su obuolių vynu ir per 60 vynų iš vaisių, uogų, augalų, tarp kurių po pustuzinį tokių retenybių kaip šermukšnių, aronijos vynai?

Daugkartiniai Lietuvos someljė varžybų čempionai, ilgamečiai vyno verslo žaidėjai buvo nusiteikę pozityviai. Ypač lietuviško vynuogių vyno atžvilgiu. Pasiklausykime, ką jie kalba.

BALTASIS VYNUOGIŲ VYNAS

Baltasis vynuogių vynas – akivaizdus čempionato favoritas. Daugiausia vynų pateikta, vadinasi, vyno ateitimi tiki ir patys vyndariai. Net devyni sidabro medaliai – daugiausia iš visų čempionato kategorijų. Dažniausiai minimos vynuogių veislės –‘Solaris‘, po to ‘Varduva‘. Kitos vertos stebėti veislės: ‘Siegerrebe‘, ‘Adalmina‘, ‘Amberlina‘, ‘La Crescent‘, ‘Frontenac Blanc‘.

Jei būtų mano valia (buvo ir daugiau palaikiusių), saldus

2019 m. Andriaus Diliauto ledo vynas „Frontenac Blanc, La Lrescent“ būtų gavęs aukso medalį. Vertintojai jame jautė obuolių, aktinidijų, svarainių cukatų, persikų uogienės, mangų aromatus.

O burnoje žavėjo ne per gausi rūgštis ir gerai subalansuotas saldumas (150 g/l cukraus). Intriguoja ir gamybos būdas (to nežinojome ragaudami). Beveik aukso vertas atrodė ir pusiau sausas Andriaus Diliauto „Frontenac Blanc, Sauvignier Gris, Jojanniter 2021“.

Šiek tiek likutinio cukraus padeda subalansuoti gausią lietuviškiems vynams būdingą rūgštį. 5 g/l cukraus nė nesijaučia „Mikalajūno Beleine Blanche 2022“ (Solaris, Siegerrebe, Chardonnay). Vertintojams vynas gaivus, gausios rūgšties, „plieninis“, sausas, kvepiantis žaliais obuoliais, agrastais, citrinomis. Panašus yra vynuogyno „Bajorų uogos“ vynas „Solaris 2022“: elegantiški,

Artūras Ladinskas ir Jurgis Šliogeris

Arminas Darasevičius ir Kamilė Bartusevičiūtė

Pirmosios čempionato dienos degustuotojai

Edgaras Kazokaitis

Jolanta Smičienė ir Narimantas Miežys

gaivūs sodo vaisiai, svarainiai, geltoni obuoliai. Dominuoja neprinokusių vaisių skonis ir kandesnė rūgštis (Edgaras Kazokaitis). O vynuogyno „Šiaurės uoga“ vyne „Solaris, Muscaris ir La Crescent“ su 5,5 g cukraus juntamas vos pastebimas salsvumas: burnoje pirma ataka švelniai salsvoka, atrodo gerai sunokęs. Gera, gaivi rūgštis. Juntamos kaulavaisių, baltų gėlių natos (Narimantas Miežys). Arba vaisiškumas: burnoje puikus balansas – švelnus vaisiškumas subalansuoja rūgštį, juntamas kremiškumas (Martynas Pravilonis).

Kita vertus, pagarbos nusipelno tie, kurie vyno balansą pasiekia fermentuodami iki galo. Rasos Šolūnės „Solaris ir Co 2022“ (Solaris – 83 %, Amberlina, Siegerrebe) kvepia kriaušėmis, ledinukais, gėlėmis, narcizais, svarainiais, baltais persikais, yra vidutinio svarumo, gaivus, harmoningas. Ernesto Aušvico vyną „Solaris 2022“ Arminas

Darasevičius aprašo taip: „Kriaušės, geltonos slyvutės, abrikosas. Gaivios rūgšties, gero balanso burnoje. Citrusų poskonis. Gerai sudėtas vynas.“ Panašiai pozityviai nuteikia ir Dainiaus Matulevičiaus

„Riešės krašto vyno Siegerrebe 2021“: baltųjų serbentų, agrastų aromatas persipina su geltonų obuolių kvapu, subtiliu žoliškumu.

Burnoje vynas sausas, tekstūriškas, gausios rūgšties, kuri puikiai dera su serbentų, agrastų ir žolės skoniais. Ilgas, švarus poskonis.

Gastronominis vynas (Martyno Pravilonio užrašai).

Būtina paminėti lietuviškos ‘Varduvos‘ vynus. Apie vynuoges rašėme 42-ajame „Vyno žurnalo“ numeryje po to, kai 2022 m. Lietuviško vyno čempionate tai buvo sėkmingiausia baltųjų vynuogių veislė. Šį kartą čempionate dalyvavo net 4 „Uždrausto sodo“ vynai: visi – 11,5 tūrio proc. alkoholio, 2 g/l likutinio cukraus, tačiau labai skirtingo skonio ir aromato. Du jų įvertinti sidabro medaliais („Varduva 1“ ir „Varduva 2“) – patys gaiviausi,

kvepiantys neprinokusiais kaulavaisiais, agrastais, citrinomis, gėlėmis. Petrui Jarašūnui jie priminė Luaros slėnio „Sauvignon Blanc“. Puikus lietingos 2022 m. vasaros atspindys taurėje. „Nr. 3“ ir „Nr. 4“ vynai yra suvaldytos rūgšties, tačiau kai kam iš vertintojų vyne pritrūko vaisių išraiškingumo – bronzos medaliai.

ROŽINIS VYNAS

Rožinio vyno varžyboms pateikė net 11 vyndarių. Du sidabro medalius pasidalino skirtingo stiliaus vynai. Iš lietuviškų ‘Monikos‘ vynuogių padarytas „Roksalos“ 2022 derliaus rožinis buvo vidutinės rūgšties, avietinės spalvos, kvepėjo vyšniomis, bruknėmis, samanomis, žemuogėmis. O „Medos winery Wild Rose 2022“ (Cabernet Cantor, Solaris) – blyškus, kvepiantis braškėmis, avietėmis, bet su gausia rūgštimi ir pastebimu alkoholiu. Septyni vynai buvo įvertinti sidabro ir bronzos medaliais. Dauguma jų subalansuoti, kiekvienas atspindi vynuogių, iš kurių yra padarytas, savybes. Ramūno Gerbutavičiaus „Viešnia 2022“ (Regent): laukinės žemuogės, plokštieji persikai su pipirmėčių užuominomis. Burnoje vaisiškas, gerai subalansuotas, švelnus (Viktorija Pranevič). Iš pajūryje užaugintų ‘Marquette‘ ir ‘Leon Milot‘ Mikalajūno padarytas „Few Rose 2022“: uždaro vyšnių kauliukų, aviečių ir raudonų serbentų aromato, burnoje daug rūgšties, ji dominuoja (Arminas Darasevičius). Nestokoja rūgšties ir rečiau aptinkamos ‘Othello‘ vynuogės. Elenos Trečiokaitės „Otelas 2022“: cukruotos vyšnios, ledinukai, laukinės žemuogės, aviečių lapai. Burnoje gaivus, vaisiško charakterio, intensyvios rūgšties, gerai integruoto alkoholio. Norėtųsi šiek tiek švelnesnės rūgšties (Kamilė Bartusevičiūtė).

Petras Jarašūnas ir Martynas Pravilonis

Rūgšties balansavimo cukrumi atvejų buvo ir rožinio vyno kategorijoje. Geriausiai balansą sekėsi pasiekti lietuviškoms ‘Varduvai’ (66 %) ir ‘Palangai” (34 %), susimaišiusioms Domo Mackaus vyne „Varduva Palangoje 2022“: blyškios avietinės spalvos, kvepia vyšniomis, raudonaisiais serbentais, turi „lapės“ (foxy) kvapo. Kiek aitroka rūgštis ir taninai, bet švelnus saldumas subalansuoja. Visgi aitroka pabaiga sunkina gėrimą. Lietuviškas skonis (aut.). Kiek mažiau balų surinko Ernesto Aušvico „Sigita 2022“ (Saint Croix, Juodupė): miško uogų aromato, gana švarus, neblogai subalansuota saldumas ir rūgštis, vidutinio ilgumo poskonis (Tadas Abišala).

Varžyboms buvo pateiktas ir vienas putojantis vynuogių vynas – Andriaus Diliauto „Juodupė Pet-Ant 2022“. Petras Jarašūnas jį aprašė taip: „ PetNat . Rožinis /raudonasis. Braškės, avietės, raudonieji apelsinai. Puikiai subalansuota rūgštis, nėra tokiam vyno stiliui būdingų ydų.“

Lietuvoje nuo seno paplitusi ‘Alfa‘ vilioja vyndarius, nes vynuogių auginama kone kiekviename kieme. Tačiau abu iš jos pagaminti rožiniai – „Vilkolės vynų“ „Šaltukas 2011“ ir Vaido Šalaševičiaus „Vynuogė 2021“ – net ir su nemažai cukraus vertintojų nepapirko. ‘Alfos‘ vynas neatlaiko 12 metų brandinimo – oksiduojasi iki riešutų, odos, juodos duonos natų.

Apskritai reikia pasidžiaugti, kad varžyboms buvo pateikta daug 2022 m. vyno. Viso pasaulio rožiniai gaminami ne brandinimui, o greitam vartojimui. Lietuvos vyndariai tai gerai supranta.

RAUDONASIS VYNAS

Raudonasis vynas lietuviams vis dar sunkiau išeina. Iš 23 vynų tik pusė, tai yra 12, pelnė medalius. Visi bronzos, sidabro nė

vieno. Dažniausiai minimi trūkumai: trūksta aromato švarumo, vaisiškumo, koncentracijos, žali taninai, žali, žemiški aromatai, trumpai išlieka poskonis.

Tarp medalininkų dažniausiai minimos ‘Marechal Foch‘, ‘Leon Millot‘ veislės. Pastarosios vynai – gero balanso. Mikalajūno „Roy Lion 2022”: vyšnios, braškės, vidutiniai taniniai, gaivus. Gerai subalansuota rūgštis ir vaisiškumas. Gana ilgai išliekantis poskonis. „Ernesto vyninės“ vynas „Leon Millot 2018“ gražiai subrendęs: kvepia prieskoniais, riešutais, balzaminiu actu, burnoje pusiau saldus. Harmoningo, bet neilgai išliekančio skonio, mažesnių nei vidutiniai taninų, pabaigoje juntamas tabakas (aut.). Gero, lengvo balanso nežinomų vynuogių „Miella vyninės“ „Raudonųjų vynuogių vynas 2022“, vynuogyno „Šiaurės uoga“ vynas „Precoce Noir ir St Croix 2021“ ir geriausias sausas raudonasis lietuviško skonio „R&D šeimos vyninės“ vynas „Juodupė 2022“: žaismingi, jaunatviški aromatai: laukinių žemuogių, rūgščių vyšnių, ledinukų. Burnoje gaivus, traškios rūgšties, šiek tiek kandžių taninų. Norėtųsi šiek tiek daugiau vaisiškumo, ilgiau išliekančio skonio (Kamilė Bartusevičiūtė).

Rūgštingumas ir raudonajame vyne gali būti subalansuotas cukrumi. Pusiau sausas (30 g/l cukraus) „Ernesto vyninės“ vynas „Turan 2019“: juodųjų serbentų, slyvų, razinų aromato, burnoje salsteli, taninai labai švelnūs (Arminas Darasevičius). Saldus

Vaido Šalaševičiaus vynas „Vynuogė 2022“ (Marechal Foch) kvepia erškėtrožėmis, raudonomis uogomis, slyvomis, vidutinių taninų, saldus, subalansuotas (aut.). Tačiau dar reikia padirbėti didinant vyno koncentraciją, taninų kokybę. O tai reiškia, kad laukia darbas vynuogyne, kur vis dar karaliauja nenusakomas, vėsus lietuviškas klimatas.

Jonas Jankauskas ir Ignas Borovojus

Tadas Abišala ir Viktorija Pranevič

2023 metų

LSA Lietuviško vyno čempionato nugalėtojai

Geriausias lietuviškas vynuogių vynas

PAVADINIMAS

SALDUMAS

Andriaus Diliauto „Frontenac Blanc, La Crescent ledo vynas“ 2019 Saldus

Rasos „Solaris ir Co“ 2022 Sausas

Andriaus Diliauto „Frontenac Blanc, Souvignier Gris, Johanniter“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus

Andriaus Diliauto „Juodupė Pet-Nat“ 2022 Sausas

R&D šeimos vyninė „Juodupė“ 2022 Sausas

Ernesto vyninė „Turan“ 2019 Pusiau sausas–pusiau saldus

Vaido Šalaševičiaus „Vynuogė“ 2022 Saldus

Roksala „Rožinis vynuogių vynas Monika“ 2022 Sausas

Domo Mackaus „Varduva Palangoje“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus

Geriausias lietuviškas sidras

APDOVANOJIMAS

Geriausias lietuviškas saldus baltasis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas sausas baltasis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus baltasis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas putojantis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas sausas raudonasis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus raudonasis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas saldus vynuogių raudonasis vynas

Geriausias lietuviškas sausas rožinis vynuogių vynas

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus rožinis vynuogių vynas

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Ramūno Gerbutavičiaus „Šv. Antano gundymas“ 2022 Sausas Geriausias lietuviškas sausas sidras

Riešės krašto vynas Obuolių sidras 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus sidras

Riešės krašto vynas Kriaušių sidras 2022 Saldus Geriausias lietuviškas saldus sidras

Sidras iš Lokinės dvaro Bajorienės 2022 Sausas Geriausias lietuviškas sausas sidras

Geriausias lietuviškas midus

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Liquid Bloom „Smoked Bochet Mead“

2020 Pusiau sausas–pusiau saldus Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus midus

Šušvės midaus „Radvilų (vyšninis)“

2020 Saldus Geriausias lietuviškas saldus midus

Dainijos „Miško midus” 2021 Saldus Geriausias lietuviškas saldus midus

Geriausias lietuviškas vaisių, uogų ir augalų vynas

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Vaido Šalaševičiaus vynas „Šampanas“

2020 Pusiau sausas–pusiau saldus

Vido Skrinsko vynas „Morena“ 2022 Sausas

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus kitų vaisių, uogų ir augalų vynas

Geriausias lietuviškas sausas kitų vaisių, uogų ir augalų vynas

Rolando Šimkaus vynas „Šilauogių, vynuogių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Geriausias lietuviškas šilauogių vynas

Vyno kerai „Agrastų rožinis vynas“

2022 Pusiau sausas–pusiau saldus

Geriausias lietuviškas agrastų vynas

Laboros „Aronijų“ 2022 Sausas Geriausias lietuviškas aronijų vynas

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės „Miškauogių midus“ 2021 Saldus

Geriausias lietuviškas aviečių vynas

„Miella“ vyninės „Juodųjų serbentų“ 2022 Sausas Geriausias lietuviškas sausas juodųjų serbentų vynas

J. E. Kaubrių „Bajoriškas vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus

Ilzenbergo „Obuolių ledo vynas“ 2021 Saldus

Roksalos „Obuolių, gudobelių vynas“ Pusiau sausas–pusiau saldus

RK vynas „Svarainių vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus juodųjų serbentų vynas

Geriausias lietuviškas saldus obuolių vynas

Geriausias lietuviškas sausas obuolių vynas

Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus svarainių vynas

Geri metai „Šermukšnių nr. 15“ baltasis 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Geriausias lietuviškas šermukšnių vynas

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Ilzenbergo „Vyšnių“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus vyšnių vynas

Riešės krašto vynas „Vyšnių“ 2022 Saldus Geriausias lietuviškas saldus vyšnių vynas

Roksalos „Putojantis rabarbarų vynas“ 2019 Sausas Geriausias lietuviškas putojantis rabarbarų vynas

RK vynas „Rabarbarų, braškių vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Geriausias lietuviškas pusiau sausas–pusiau saldus rabarbarų vynas

Prūsijos vynas „Obuolių“ 2022 (vyndarys Gintaras Pekūnas) Sausas Geriausias lietuviškas sausas obuolių vynas

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Uždraustas sodas „Varduva 1“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Uždraustas sodas „Varduva 2“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Ernesto vyninė „Solaris“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Riešės krašto vynas „Siegerrebe“ 2021 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Andriaus Diliauto „Frontenac Blanc, Souvignier Gris, Johanniter“ 2021

Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Vynuogyno Šiaurės uoga „Solaris Muscaris La Crescent“ 2021 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Vynuogyno Bajorų uogos „Solaris“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Sidabro medalis

Medos winery „Wild rose“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Sidabro medalis

Roksalos „Rožinis vynuogių vynas Monika“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Lietuviškas vynuogių vynas. Sidabro medalių laimėtojai

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Adomo Minevičiaus „Kalifornija“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Uždraustas sodas „Varduva 4“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Adomo Minevičiaus „Žiedlapiai“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Ilzenbergo „Vynuogių baltasis vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Mikalajūno „Baleine Blanche“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Vynuogyno Šiaurės uoga „Adalmiina“ 2021 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Uždraustas sodas „Varduva 3“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Stasio Baltakio „Bernardinų“ 2019 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Ernesto vyninė „Solaris“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Riešės krašto vynas „Solaris“ 2020 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Vila De’Si „Ambersol“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Ramūno Gerbutavičiaus „Ra“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Le Melkou „Solaris“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Vytauto Greckio „Solaris“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Vynuogynas “Bajorų uogos”„Felicia“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Kuzia vynas „Solaris“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Kuzia vynas „Bacchus“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Ramūno Pilvelio „Violeta“ 2022 Sausas  Vynuogių baltasis Bronzos medalis

Lietuviškas vynuogių vynas. Bronzos medalių laimėtojai

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Andriaus Diliauto „Juodupė Pet-Nat“ 2022 Sausas  Vynuogių putojantis Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

R&D šeimos vyninė „Juodupė“ 2022 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Ernesto vyninė „Turan“ 2019 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių raudonasis Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Vaido Šalaševičiaus „Vynuogė“ 2022 Saldus Vynuogių raudonasis Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Andriaus Diliauto „Marquette“ 2021 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Mikalajūno „Roy Lion“ 2022 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Ernesto vyninė „Leon Millot“ 2018 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Domo Mackaus „Maršal Foš“ 2022 ir 2019 Saldus Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Riešės krašto vynas „Regent Rondo“ 2021 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Vynuogynas „Šiaurės uoga”„Precoce Noir St Croix“ 2021 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Uždraustas Sodas „Monika“ 2022 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Miella vyninė „Raudonųjų vynuogių vynas“ 2022 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

DAAK Sūduva 2022 Sausas  Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Liutauro Šauklio „Marquette“ 2020 Vynuogių raudonasis Bronzos medalis

Ramūno Gerbutavičiaus „Viešnia“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Bronzos medalis

Domo Mackaus „Varduva Palangoje“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių rožinis Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Mikalajūno „Few Rose“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Bronzos medalis

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Elenos Trečiokaitės „Otelas“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Bronzos medalis

Ernesto vyninės „Sigita“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vynuogių rožinis Bronzos medalis

PePo „Rose“ 2022 Sausas  Vynuogių rožinis Bronzos medalis

Lietuviškas midus. Sidabro medalių laimėtojai

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Liquid Bloom „Smoked Bochet Mead“

2020 Pusiau sadlus Midus Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Šušvės midaus „Radvilų (vyšninis)“

2020 Saldus Midus Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Dainijos „Miško midus” 2021 Saldus Midus Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Kavynas Pabariukų vyno namų midus „Ąžuolas“ 2020 Saldus Midus Sidabro medalis

Viru midus 2020 Saldus Midus Sidabro medalis

Lietuviškas midus. Bronzos medalių laimėtojai

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės midus „Tradicinis“

2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Pauliaus Kovo midus „Alfa“ 2022 Saldus Midus Bronzos medalis

Du žvirbliai „Mėtinių agrastų midus“ 2022 Saldus Midus Bronzos medalis

Ilzenbergo aviečių midus 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Midus Bronzos medalis

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės „Drausgirio“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Midus Bronzos medalis

Liquid Bloom „Metheglin Mead“ 2020 Pusiau sausas–pusiau saldus  Midus Bronzos medalis

Šušvės midus „Tradicinis“ 2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Du žvirbliai „1660“ midus 2022 Saldus Midus Bronzos medalis

Liquid Bloom „Vilkinė Pyment 911“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Midus Bronzos medalis

Vido Skrinsko midus „Skalvių“ midus 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus  Midus Bronzos medalis

Vilkolės vynų midus 2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Šušvės midus „Agurkinis“ 2020 Saldus Midus Bronzos medalis

Vaido Šalaševičiaus midus 2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Pauliaus Kovo grikių midus 2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Šušvės midus „Bičiulių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus  Midus Bronzos medalis

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės šermukšnių midus 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Midus Bronzos medalis

Kavynas Pabariukų vyno namų midus „Korys“ 2021 Saldus Midus Bronzos medalis

Dainijos „Vasaros midus“ 2020 Pusiau sausas–pusiau saldus Midus Bronzos medalis

Lietuviškas vaisių, uogų, augalų vynas ir sidras. Sidabro medalių laimėtojai

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Ilzenbergo „Obuolių ledo vynas“ 2021 Saldus Obuolių vynas Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Ramūno Gerbutavičiaus „Šv. Antano gundymas“ 2022

Sausas  Sidras Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Riešės krašto vyno Obuolių sidras 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Sidras Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Riešės krašto vyno Kriaušių sidras 2022 Saldus Sidras Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Riešės krašto vynas „Svarainių“ 2021 Saldus Svarainių vynas Sidabro medalis, geriausias kategorijoje

Lietuviškas vaisių, uogų, augalų vynas ir sidras. Bronzos medalių laimėtojai

PAVADINIMAS

APDOVANOJIMAS

SALDUMAS

Vyno kerai „Agrastų rožinis“ vynas 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Agrastų vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Memel Wine „Rožinis vaisių, uogų vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Agrastų vynas Bronzos medalis

Vilkolės vynai „Agrastų“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Agrastų vynas Bronzos medalis

Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės „Miškauogių midus“ 2021 Saldus Aviečių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Ginto vynas „Aviečių“ 2022 Sausas Aviečių vynas Bronzos medalis

Vaido Šalaševičiaus „Avietė“ 2016 Saldus Aviečių vynas Bronzos medalis

Miella vyninė „Juodųjų serbentų“ 2022 Sausas  Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas

J. E. Kaubrių „Bajoriškas vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas

Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Kavynas Pabariukų vyno namai „Juodųjų serbentų vynas“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas Bronzos medalis

R&D Šeimos vyninė „Juodųjų serbentų“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas Bronzos medalis

PAVADINIMAS SALDUMAS APDOVANOJIMAS

Akrato vynas „Raudonųjų ir juodųjų serbentų“

2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas Bronzos medalis

Memel Wine „Raudonas uogų vynas“ 2022 Sausas  Juodųjų ir raudonųjų serbentų vynas Bronzos medalis

Vaido Šalaševičiaus vynas „Šampanas“ 2020 Pusiau sausas–pusiau saldus Kitų vaisių, uogų, augalų vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Vido Skrinsko vynas „Morena“ 2022 Sausas  Kitų vaisių, uogų, augalų vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Kavynas Pabariukų vyno namai „Braškių“ vynas 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Kitų vaisių, uogų, augalų vynas Bronzos medalis

Vyninė Vyno kerai „Medlievų raudonasis“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Kitų vaisių, uogų, augalų vynas Bronzos medalis

Prūsijos vynas „Obuolių“ 2022 (vyndarys Gintaras Pekūnas) Sausas  Obuolių vynas

Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Roksalos „Obuolių, gudobelių vynas“ Pusiau sausas–pusiau saldus Obuolių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Vyto Poderio „Obuolių, bruknių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Obuolių vynas Bronzos medalis

Ilzenbergo „Obuolių vynas“ 2021 Sausas  Obuolių vynas Bronzos medalis

Tado Chochlovo „Pienių vynas“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Pienių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Tado Chochlovo „Pienių vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Pienių vynas Bronzos medalis

Roksalos „Putojantis rabarbarų vynas“ 2019 Sausas  Rabarbarų vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

R&D Šeimos vyninės „Rabarbarų, braškių“ 2022 Sausas  Rabarbarų vynas Bronzos medalis

RK vynas „Rabarbarų, braškių vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Rabarbarų vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Riešės krašto vynas Slyvų sidras 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Sidras Bronzos medalis

Sidras iš Lokinės dvaro Bajorienės 2022 Sausas  Sidras Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Liquid Bloom sidras „Europos centro golfo klubas“ 2022 Sausas  Sidras Bronzos medalis

Dain’S „Svarainių“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Svarainių vynas Bronzos medalis

Memel Wine „Svarainių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Svarainių vynas Bronzos medalis

APDOVANOJIMAS

SALDUMAS

PAVADINIMAS

RK vynas „Svarainių vynas“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Svarainių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Geri metai „Šermukšnių nr. 15“ baltasis 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Šermukšnių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Geri metai „Šermukšnių nr. 13“ raudonasis 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus  Šermukšnių vynas Bronzos medalis

Rasos „Šermukšnių“ 2021 Saldus Šermukšnių vynas Bronzos medalis

Rolando Šimkaus vynas „Šilauogių, vynuogių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Šilauogių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Vyninė Vyno kerai „Šilauogių raudonasis“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Šilauogių vynas Bronzos medalis

Akrato vynas „Šilauogių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Šilauogių vynas Bronzos medalis

Ilzenbergo „Vyšnių, aronijų“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis

Du žvirbliai „Vyšnių +“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis

Medos winery „Vyšnių“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis

Ilzenbergo „Vyšnių“ 2021 Pusiau sausas–pusiau saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Riešės krašto vynas „Vyšnių“ 2022 Saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis, geriausias kategorijoje

Vido Skrinsko „Tamaris“ 2022 Pusiau sausas–pusiau saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis

Vaido Šalaševičiaus „Vyšnia“ 2015 Saldus Vyšnių vynas Bronzos medalis

Sužinokite apie baltojo, putojančio, raudonojo, saldaus vyno įvairovę, išmokite degustuoti ir derinti vyną su maistu.

Kursą sudaro 6 paskaitos po 3 akademines valandas. Kartą per savaitę vakarais.

Mokslai prasidės rudenį.

Žurnalo autoriai

VYNO IR KITŲ GĖRIMŲ PROFESIONALAMS

www.vynozurnalas.lt

Nr. 43. Leidžiamas nuo 2005 m. gegužės mėn. Kitas numeris bus išleistas 2023 m. gruodžio mėn. Kasdien apie vyną skaitykite www.vynozurnalas.lt

El. paštas: info@vynozurnalas.lt

Adresas: Stumbrų g. 15 Vilnius, LT-08101

VYR. REDAKTORIUS

Arūnas Starkus tel. 8 698 34 297 starkus@vynozurnalas.lt

DIZAINERIS IR MAKETUOTOJAS

Tadas Šaučiulis

AUTORIAI

Agnė Dovydaitytė, Rasa Starkus, Paulius Kovas, Aidas Šemežys, Arūnas Starkus, Vladas Liepuonius, Aliaksandr Biely, Fausta Marija Lesčiauskaitė, Wojciech Gogolinski, Michal Bardel, Petras Jarašūnas, Jurgis Šliogeris, ASI/HRVPROD

KALBOS REDAKTORĖ

Asta Žūkaitė asta@vynozurnalas.lt

VIRŠELIO AUTORIAI

Tadas Šaučiulis ir Dall-E 2

FOTOGRAFIJOS, ŽEMĖLAPIAI, PIEŠINIAI

Agnė Dovydaitytė, Gustas Saldys, Rasa Starkus, Aidas Šemežys, Inesa Semionova, Paulius Kovas, Arūnas Starkus, Vladas Liepuonius, Aliaksandr Biely, Fausta Marija Lesčiauskaitė, Jurgis Šliogeris, Urtė Budnikaitė, spirits.com.pl, Srebna Gora, Dom Charbielin, Dainius Noreika, De Martino (Čilė), Dall-E 2, Rimvydas Kepežinskas, Chianti Classico, Armand Heitz (Burgundija), Champagne Louis Roederer, Champagne Pol Roger, Castello di Volpaia (Toskana)

LEIDĖJA

VšĮ „Vyno dienos“

ISSN 1822-2153

PLATINIMAS IR NE ALKOHOLIO REKLAMA info@vynozurnalas.lt , tel. (8 5) 215 94 39

SPAUDA

UAB „Spaudos praktika”

TIRAŽAS 2000 egz.

Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti kurį nors straipsnį, paveikslą ar nuotrauką galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.

Arūnas Starkus

42 2023 gegužė NR.

Paulius Kovas Petras Jarašūnas

Aidas Šemežys

Vladas Liepuonius

Aliaksandr Biely

Wojciech Gogolinski Michal Bardel

Fausta Marija Lesčiauskaitė

Rasa Starkus Agnė Dovydaitytė

Juos galite įsigyti

Ar prisimenate savo

kambarį, kuriame kabojo jūsų mėgstamos muzikos grupės nuotrauka?

O kaip rūsyje?

Ar nuotraukų turite?

Pol Roger namų istoriją pasakoja plakatai.

Kai su austrėmis negali gerti šampano